16 kovo, 2022

 https://www.youtube.com/watch?v=8J8Uj3cn8bQ&ab_channel=AndriusMamontovas-Topic


Iš giliausių vandenų pradedu traukti dovanas SAU... vakar pradėjau švęsti Tamstoj AM koncerte: su Adelija ant rankų dariau Juliui ekskursiją po klubą, kol atlikėjas garbingai vėlavo, o tada jau gyvenome daug šimtų nuostabių minučių, kurių puikumu Julius vos galėjo atsistebėt. Šoko, mėgavosi ,kol norėjo prisijungt prie minkštai balkono minkštasuoliuose, man ant kelių  miegančios sesės. 


Arūnui sakau, kad dabar jau nebe taip įdomu eit į koncertą be vaikų. Vaikai sukuria daug įvairių situacijų, apžvalgos taškų ir kūrybinių proveržių, kai turi sugalvot, ką paveikt, kol laukiam, nes Julius slepiasi įsikniaubęs į Meniu. 


Ko daugiau praleidžiu laiko su vaikais, tuo labiau noriu susirasti savo vidinį vaiką (beje Juliaus V. dainos apie vidinius vaikus įrašą jau užsiprašiau, gal kada ir galėsiu klausyti dar ir dar. Ir pažliumbt apie gyvenimo nuostabumą)

Tai ir ieškau, iš kasdienybės chaoso kuriu nuostabias, visa apimančias sistemas ir planus ir tikiu,kad man pavyks "atrast, tai ko nieks neatrado" Susirast save. Cikle, ribose, pripildyti aistros gyvenimui.

22 vasario, 2018

laikas tiksi arba su gimtadieniu, Lietuva


o gali jį pasūpuoti dešimt minučių? Man reikia dešimt minučių.



Laikas tiksi.

Laikas dabar visai kitoks. Kiekviena minutė tampa neįkainojama, o tuo pačiu gali prarasti visas pasaulio kainas.  Dabar laikas yra kažkas daugiau. Kaip paslaptis, svajonių laikrodyje, kurį sukūrė lietuvė dizainerė britų kompanijai.Sukurė tarsi dovaną man visoms šių metų progoms. Juliaus gimimo, mano gimtadienio, ar Lietuvos gimtadienio proga. O gal kiekvienos naujos dienos proga.

Mėnuo, kuris turbūt buvo ilgiausias mano gyvenime. Dienų skaičiumi toks pat, kaip ir visi kiti gyvenimo mėnesiai, bet išgyventa labai nemažai. Žinau,kad visko buvo visko bus, bet "akimirkos šios daugiau nebebus...(kaip dainuoja Abudu)". Todėl ir skiriu šias brangias dešimt minučių, kurias atimu ir gražiausio mano ir Arūno projekto - Juliaus. Skiriu tam, kad užrašyčiau,ką galvojau, kuo gyvenau tą mėnesį. Bent apibendrintai. Nors keletą fragmentų.

Žinau,kad nereikia prisiminti nieko ,kas buvo sunku ir vėl ašaroti, bet tokia ta mano terapija. Čia visus metus ir rašiau tam,kad palengvėtų, bet ir niekur nedingtų.

Tik prieš akimirką supratau,kad tos ašaros, kurios riedėjo mišių, prieš važiuojant į ligoninę metu, buvo tokio stiprumo, kaip per vestuves. Kai stovi prieš altorių ir žinai, kad esi be galo laimingas žmogus, žinai, kad Dievas tave myli ir nieko nebijai, bet vis tiek verki, nes visa tai,kas vyksta yra taip tikra, kaip būna ne kasdien. Tikriausiai pačiam Dievui ir teks padėkot,kad turėjau progą šias ašaras patirt, nes niekur neskubėjom, vakarienę pavalgėm blyninėj ir tik tada aš ligau ligoninėj, su medikų priežiūra laukti stebuklo. Palaukti reikėjo, pasistengti visam personalui,man ir Arūnui tikrai irgi reikėjo ir gimė jo didenybė, sveikas, linksmas ir kol kas laimingas. Kas kad nesąmoningai šypsosi. Kitaip dar nemoka. Jis nepažįsta dar šito pasaulio. O mes jau pažįstam penkis dalykus, kurie Juliui svarbūs: miegas, pienas, diegliai, sloga, pilnos kelnės. Jei verkia ir išmeginai visus variantus... Bandyk dar kartą.

Nieko sukrečiančio neįvyko. Tik dabar mes jau gyvenam trise. Taip kaip svajojom ir viskas taip gerai,kad norisi verkti.






30 gruodžio, 2017

Naujųjų belaukiant


Vizualui matyt visada sunkiau įtikėti į tai,ko nematai.

arba

"<...> protas sugeba suvokti tik tai, ką jis jau yra patyręs, sužinojęs. Naujos patirties jis nesupranta ir jos bijo. Dėl to, ryždamiesi imtis ko nors naujo, gąsdinančio, turėtume išmokti nuraminti savo protą ir tiesiog šokti stačia galva į veiksmą." (B. Tiškevič "Vyvenimas")

Panašu, kad tuo dabar ir užsiimu. Bandau nuraminti protą, puoselėt tikėjimą, kad jau labai greitai galėsiu tiesiog stačia galva nert į stebuklus bylojantį pasaulį. To mūsų šeimai kitiems metams ir linkiu. Sveiko ir linksmo mažiuko.

O kol kas svarbu išsigydyt gerklę.


10 lapkričio, 2017

Tyli lapkričio prieblandos magija.

Gulėjimo ant sofos ir skrolinimo seansus vis dažniau nutraukia nesuvokiami judesiai pilve. Viskas taip elementariai paprasta, bet mane kaskart vis stebina mintis apie augantį atskirą kūną. Ir žiūriu, kad elementorius apie gimimo stebuklą keičia psichoanalizės vadovai su dviejų milijonų metų veikėjomis, kurios naikina ribas tarp mito ir realybės.
Dar turiu truputį laiko rasti atsakymą apie tai,kas iš kur atsiranda, sužinoti,kuriose pasaulio dykynėse glūdi sielos lobynai ir tada gal turėsiu stiprybės nesisavinti to kūrinio, kuris pasirinko mus su Arūnu.

Laikas pilnas magijos,o vaizduotė įjungta visu pajėgumu bando atspėti,kokio dydžio gims mažiukas.
Ir visi buitiniai rūpesčiai išsitrina,kai smegenyse užtrumpina ir negali suprasti,ką kalba giminės prie stalo. Tada pamiegi, paverki, pabandai sukomponuoti sakinį, išsimaudai šalto oro voniose ir vėl grįžti į tą patį kūną.

Tėtis sakė, kad vaiko gimimas - tai bobų reikalas. Sunku paneigti.









07 gruodžio, 2016

gumulas apie vasarą

Tik tikiuosi, kad niekada nepamiršiu vienos gyvenimo vasaros dienos, kai buvo vakaras vėsus ir maudėmės ežere. TO jausmo,kai viskas tobula, nes esi kartu su mylimiausiais draugais ir atrodo nieko daugiau nebetrūksta. Po keleto dienų ištekėjau ir tapau laimingiausia gyvenime žmona. Viskas pagaliau vėl tapo tikra ir jautru iki dangaus ir sielos gelmių. Tik noriu nepamiršt toks karštos dienos ir vėsaus vakaro. Man atrodo tai buvo trečiadienis. Kai vėl galėjau apkabinti savo gyvenimo Dainą ir valgėm vyrams nesuvokiamus,bet valgomus maistus NAMUOSE. Kai aplankėm mielą šeimą jų namuose ir tada važiavom maudytis..
Tos labai karštos vasaros dienos ir vėsaus vakaro...


01 rugpjūčio, 2016

pasaka

Po visko, po Disko, Po San francisko.. Grįžimas į realybę kaip niekad aštrus, žvirtus, svaiginantis ir pailsėjęs.

Nežinau ar apie viską reikia nuo pradžių ar nuo galo. Ar tik apie tai,kas įsiminė daugiausia.
Nes istorija ilga ir tokia kaip pasaka. Tad taip ir pradėt reikėtų...

Seniai seniai Suvalkijos gūdumoj gyveno pelenė, kuri net svajot nemokėjo. Geriausiai jai patikdavo rašyti. Kartais ir skaityti. Rašydavo ji arba tada kai būdavo labai laiminga arba tada ,kai liūdesys apniukdavo, bet tai buvo jos meditacija, išsivalymas, sugrįžimas į save ir prie realybės. Tada ji tiesiog negalėjo nerašyti, nes atrodė,kad tik rašymas gali išgelbėti nuo pasaulio. Rašė ant popieriaus, savo kambario sienų, ant molinių puodelių išraitydavo visą savo širdį.
Greitai mergelė augo, ne taip greitai stiprėjo, bet mokėsi labai stipriai mylėti. Pirmąją meilę, keitė antra, kuri turėjo būti ir paskutinė. Bet nebuvo. Ir jau turėjo būt pasaulio pabaiga, bet nebuvo. Vieną mokyklą keitė kita. prabangi ir aukšta, tik svajot vis tiek neišmokė. Išmokė,kad per vieną dieną gali pasaulis apvirst aukštyn kojom ir tada tu galėsi arba mirti arba toliau gyvent. Bet remtis reikia į žmones.
Arogantiškus mokytojus pavaduodavo judesio mokytojai,kurie mokė kitų dalykų- jausmo, balanso ir klausytis. Tik tai pramokus jautrioji pelenė sugebėjo prie karalystės vartų pabelsti ir įrodyti,kad ji verta įeiti į karalystę. Karalystėj lengva nebuvo. Čia ji gavo sunkiausius darbus ir stengdavosi juos atlikti iš visų jėgų ,kaip įmanydama geriau. Dienos bėgo. Karalystėje visi pamilo pelenę. Ne kitaip nutiko ir Princui, laikui bėgant jis pamilo žavingąją pelenę dėl jos ramaus būdo, nuoširdumo ir darbštumo. Taip Princas prisijaukino mieląją pelenę, jie pamilo vienas kitą stipriai stipriai ir be galo. Tada buvo vestuvės. Visas kaimas susirinko į Princo ir Pelenės vestuves. Visi šypsojosi, plojo, sveikino porą ir labai džiaugėsi. Tada jie ilgai ir laimingai gyveno.

Grubiai tariant taip galėtų skambėti pasaka, kuria imi ir patiki tą akimirką kai užvertus akis stovi prie altoriaus. Gal atrodo ir dievobaimingai, bet akis užvertus į viršų ašaros ne taip byra ir mažiau šansų,kad nukris priklijuotos blakstienos. Labai gera nebijoti Dievo, jį mylėti ir stovėti prie altoriaus su vyru,kurį myli taip pat labai,kaip save. Tą akimirką tikrai patiki ,kad tavo gyvenimas yra PASAKA. Nei daugiau nei mažiau. Ir su baime ja mėgaujiesi, nes dažniausiai pasakose būna labai pikti drakonai, kurie viską sugadina. Bet gal pagrindiniams savo drakonams galvas jau nukirtau,gal čia tikrai jau bus ILGAI IR LAIMINGAI? Gal, bet aš ne apie tai.

Aš apie žmones ,be kurių nieko nebūtų. Apie kiekvienas akis, kurios padėjo mums susituokti. Kurios tikėjo,šypsojosi ir žinojo,kad viskas bus gerai. Baisiausia atkarpa buvo nuo arkikatedros iki Maironio 11. Trys minutės, per kurias gal gyvenimas ir neprabėgo prieš akis,bet kūnu virpuliukai bėgiojo. Nors prieš tai ,dar namuose fotografė stebėjosi,kaip čia nuotaka tokia rami, kažkaip neįprasta jai buvo. Aš sakiau,kad nerimauti nėra dėl ko. Viskas gi paruošta, koplyčia rezervuota, vargonai turėtų būt, dokumentus visus pristatėm-tuoktis leis, suknelė yra, kuodas irgi, Princas apsirenges, abu turim kuo apsiaut,šokis pramoktas, maistas užsakytas, renginio vedėjas bus, svečiai pakviesti, sugrupuoti prie stalų, sugrupuoti pagal lovas, sodyba graži, tortas suremontuotas ir t.t. ir panašiai ir viskas turėtų veikti, tai ko gi čia nerimauti:) Bet taip tik atrodo. Gavus pirmą sveikinančią žinutę dar važiuojant pas visažistę jau rijau ašaras. O diena dar tik prasidėjo. Atrodė,kad jau esu išverkus viską per mergvakario priesaiką, naktinę išpažintį draugėms, dieninę broliui. Bet ne. Bet verkti patiko, taip pasitikrinau,kad viskas tikra ir vyksta iš tikrųjų! Žodžiu veiksmas prie altoriaus buvo ašarom nuklotas. verkė daug kas:) bet labiausiai aš ir mamytė, bent jau man taip atrodė. Man atrodo Liepa ar Saulė manęs vėliau klausė,kodėl aš verkiau. Sakiau,kad iš laimės. Bet turbūt labiau iš tikrumo ir akimirkos stiprumo.

Labai džiaugėmės,kad Julius mus sutuokė, o ne griežtai atrodantis brolis. Labai gera buvo skaityti skaitinį, matyti visus svečius, jiems šypsoti, mauti žiedą ir priesaiką sakyt.. viskas labai patiko.
Bet labiausiai ryžių debesis, kuris buvo vienas tų akcentų,kurių nepamirši visą gyvenimą, kaip ir beprotiškai fantastiškai įspūdingo sutikimo sodyboje. Mums įėjus visi taip švilpė ir plojo,kad negalėjau patikėt,kad čia mums, o ne supermegagiga žvaigždėms iš pasaulio krašto. Taip pat eisena, kuri lydėjo mus nuo bažnyčios iki kiemelio kitapus gatvės atrodė kaip miesto šventės paradas arba mažų mažiausiai atlaidai. Tokiam būry eidamas dar bandai spėt suprast,kad visi jie eina su mumis, dėl mūsų ir kartu pirmyn.. Kosmosas. Kosmosu mane visą vakarą vadino paskui ir tėtis. Matyt jam įspūdžiai irgi liko neišdildomi..

Kartojuosi, bet šitos vestuvės man patiko. Nors galima sakyti,kad tai buvo pirmos vestuvės,kuriose dalyvavau apskritai. Neskaitant kitų tokių vienų.Patiko galvoti apie kiekvieną žmogų,kurį pakvietėm ir kurį gal neišdrįsom pakviesti ir apie tuos, kurių nepakvietėm, bet jie atėjo. Tada labai gera pasidaro širdyje ir gyvenime ir norisi šokinėti iki dangaus. Galvoti vienam apie kitą, kalbėtis ir pradėti naują gyvenimo mokyklą susipažįstant su kitomis besikuriančiomis poromis, kalbėtis su neseniai susituokusiais ir tikėti jų padrąsinimais.

Labai džiaugiuosi,kad šią šventę prailginom iki maksimumo. Tai padėjo padaryt Daina su Karoliu, su kuriais dar sekmadienį spėjom palydėt į baltijos jūrą besileidžiančią saulę ir šokt į bangas. Labai gražią kelionę į Nidą keitė pasakiško grožio Barselona. Praleidom laiką taip,kaip tik sugalvojom. Saulė jūra vakarėlis! O vos tik grįžus mūsų jau laukė Lietuvos gražiausi miškai ir sodyba jų vidury su mylimais bendradarbiais ir lieptelių į milžinišką ežerą. Ko gi daugiau žmogui reikia? ŽMONIŲ.

Būkit laimingi!

Jūsų Pelenė-Princesė Ieva Vegytė-Kadzevičienė











11 balandžio, 2016

priešvestuviniai sapaliojimai

Pasidarė įdomu pagalvoti,kaip jaučiuosi, kai liko 3mėnesiai iki šių metų svarbiausios datos.
Atrodo,kad nieko ypatingo nejaučiu,bet kartais pramuša. Pagrindinis neformalus kredo yra apie tai,jog darome šventę,kuri mums įdomi - o kap pavyks nežinom.

Baisiausia, kai kalbėdama ,sakau "mano vestuvės",nors sėdi Arūnas šalia ir turėtų skambėti :mūsų.

Sapnuose išgyvenau jau turbūt šimtą scenarijų, bet nei vieno ramaus ir užtikrinto.

Nors racionaliai pagalvojus- pergyvent visai nėra dėl ko. Viskas klostosi taip sklandžiai,kaip turbūt negalėjau įsivaizduot, nors ir nemėginau to daryti.  Viskas dėliojasi taip ramiai, savaime, nuoširdžiai ir natūraliai, kaip galvojau,kad gyvenime išvis nebūna.Šitoj vietoj galima paminėt Kalėdas kai kūkčiojau dėl to,kad nežinojau ar švęsti kaime-tikrai geriausias sprendimas,gąsdinau vyrus ir skaudinau Arūno mamą; paniką,kai mirus Babytei, šventę nusprendėm perkelti į kokią nors sodybą ir sausio vidury viskas jau buvo rezervuota. Bet kiek visko susidėliojo kaip per sviestą. Pvz kaip Lina man suorganizavo  šukuosenos ir visokių grožio procedurų planą,o Anastasijai  jau galėsiu pradėt rašyti padėką už tai ,kad ji globoja ne tik fotografavimo paslaugų,bet ir visais kitais klausimais: pradedant dienotvarkės sudėliojimu ir baigiant makiažu, kvietimais ir nenuilstamai atsako į visokius nepatyrusiųjų klausimus. Daug jau visko sudėliojom,bet atrodo,kad nemažiau dar ir liko.

o tuo metu sėju salotas ir gėles, pasirūpinu žieminių striukių vasarojimu po lova, skaitau Ikoną, "Ar tai menas", neskaitau angliškų žurnalų,kuriuos nusiperku,kad skaityčiau, darbe kovoju ne tik su meistrais,perkrautytojais,bet ir su savo demonais,kurie visada klausia: Ieva, ar tu tikrai dirbi tai ,ką norėtum. Bet aš tikrai nemanau,kad bus pasaulyje tokia darbo vieta,kurioje jausčiausi geriau,nei dabar. O kolkas bandysim padėt Vitai su namo projektu ir  tiek.

Ai,dar šiandien pradėjau alpti per suknelės primatavimą,nebegalėjau pastovėt, sukosi galva. Bet čia gal nieko.




17 kovo, 2016

ačiū, mano mylimieji!

Kai ateina gimtadienis, emocijos būna tikresnės nei visada ir gal gimtadienine depresija to pavadinti negalima, bet adekvačiu elgesiu irgi .

Diena prasidėjo neromantiškai,bet optimistiškai, nes iš 21dienos iššūkio jau buvo antroji diena.Pasiekimas nedidelis,bet svarbus. Pirmieji sveikinimai iš tingiai besikeliančio mylimojo ir tos akimirkos ryte,kai leidi sau neskubėti .

Kai prasideda sveikinimai darbe ir 15žmonių susirenka vien tik kad tave pagerbtų visada labai jautrūs,nes atrodo,kad nieko nepadarei,už ką galėtum gauti sveikinimus, tik gimei. Mokausi tiesiog šypsotis ir sakyti ačiū, o ne neigti tai ką jie sako.
Fantastiška karūna su skaičiumi 27 bylojo,kad jau ne jauniklė. Audra sakė,kad aš tokia pati,kaip atėjau į RETROFORMĄ, Lina puolė neigt ir sakė,kad toks amžius Pats Tas.
Labiausiai nustebino Gintarės dovanos, kurios visiškai nesuvokiamu būdu buvo perduotos Arūno rankomis. O šis nykštukas taip sustabdė žavingą akimirką ir įteikė dovaną,kad net norėjosi suploti rankomis!
Veikla kuri įsuka, neleidžia tau pietauti ir atsikvėpti, bet be galo įkvepia..Veikla kuri atskleidžia visus tavo netobulumus ,bet taip pat gėrisi tavo privalumais. Čia telpa visos emocijos,nes tai ką darau man yra visiškai tikra ir atrodo,kad apie mane. Apie mane -kitiems. Bet visada yra sunku išmokti pasakyti NE ir pagal planą važiuoti į vietą,kurioje būnu kasdien ir kur buvo nukreiptos gražiausios šio gimtadienio gėlės. Kaip kažkam sakiau draugai,nors ir gyvenantys ne Lietuvoj,labai jaučia ir pataiko į Vilniaus pavasarinį koloritą, o gal floristai tiesiog gerai dirba!:)
O kai krikšto mama eidama iš darbo užėjo pasveikinti, pasijaučiau tokia laiminga, kad turiu tiek svarbių žmonių šalia.Ir daugiau nieko nereikia, tik apsikabinti, kalbėtis ir spinduliuoti meilę gyvenimui.
Milenos žodžiai žinutėje buvo gražiausi,kokius esu skaičiusi savo gyvenime,nes labai taiklūs ir apie mane tokią,kokią atrodo pažįstu tik aš.
Po vakarienės išskubėjom į filmą,bet nesitikėjo,kad jis bus toks ..žiaurokas. Atsisukus į Agnę gretimoje kėdėje vis klausiau,kodėl mes atėjom į šitą filmą? Arūnas primindavo: nes jis laimėjo oskarą. A taip. Bet reikia pamatyti ir tai,ko gal šiaip nežiūrėtum. Vaizdas nepamirštamas,bet tikrai neblogas.
Ir grįžus namo tik vėlai vakare labai džiaugiausi,kad neišgėriau nė lašo, kad viduje tiek visko ,kas panašu į gyvenimą. Žinojau,kad tikrai labai norėsiu parašyti.
Bet tada dar nežinojau,kad kitądien laimėsiu puodelį paskambinus į radiją.Pabandykit ir Jūs-labai linksmas užsiėmimas kol važiuoji į darbą ryte:)

Apie pristatymą madoms redaktorėms gal nebesiplėsiu. O apie interjero projektą ir kelionę į Londoną gal dar parašysiu jei išsipildys ir įvyks:).

Ačiū už stovyklą -ačiū už maikę! Lina visada padėkoja, o aš mokausi to iš jos.

(įkvepiu atsukus nosį į Arūną) Tu esi mano įkvėpimas.






04 rugsėjo, 2015

vėl ruduo ir nieko naujo nebsgalvosi !

Tas jausmas, kai pakviesta į balkoną pažiūrėti kaip stipriai lyja, uždedu jam ranką ant peties ir mes linguojam tamsai, kaip geram koncerte ,o groja tik "grybauskaitės gyvenimo" daina.. super girl gali pasijausti tada kai gyveni scenose vertose filmo.

Kai rytiniuose kamščiuose linguojam pagal bet kokią muziką vėl ir šypsom, tarsi eilinė diena rojuj bus puiki ir gera.

Kai atrodo, kad kasdien myli vis labiau ir labiau . Ir iš naujo.




16 kovo, 2015

šešios valandos pokalbio-trys nepažįstamos merginos.normalu


jau sakiau,kad per 10 metų pakankamai prirašiau į šitą blogą , bet matyt dar bus atsitiktinių proveržių, kaip, štai, šis.

Nes labai maloniai dieną baigėm su viena filologe, kuri norėtų gyventi vietoj manęs, mano kambary. artimoj ateity. Ji mane įkvėpė parašyti. Vien tas pasakojimas,kaip ji pradėjo rašyti į mokyklos laikraštį nuo penktos klasės ir dabar jau rašo geriau. Toks paprastas ir tikras atgaivino manyje kažką apie mane. Tiesiog kuo daugiau esi mes- tuo mažiau esi tu. Dabar aš čia ir rašau apie save. Bet manęs nebūtų ,jei nebūtų mūsų.


dar svarsčiau eit skaityt, bet emocijų truputį per daug.

emocijos yra normalu.

vakar prieš užmigdama galvojau, kad tai toks pats jausmas kaip prarasti nekaltybę. Praėjo beveik šeši metai, o aš vėl taip pat verkiau. Nes ta emocija yra tokia stipri, kitaip jos išreikšt tiesiog negali ir ašara išrieda. Kažkoks lūžis įvyksta ir supranti,kad kelio atgal nėra. Aišku, yra visi kelio posūkiai ir pratęsimai, bet tas momentas išliks. išgyventas.

gimtadienis yra normalu.
stengtis dėl draugų yra būtina.
feedback'o poreikis yra normalu.

ir šviečiant saulei, plyštant galvai, lipant iš mašinos n'tajį kartą kažką vėl pasiimt ar einant į "pasimatymą" Arūnui sakia: bet iš principo aš esu labai laiminga... pabaigiau kažkaip miglotai bet pasakiau.

pasakyti ,kad myli,yra būtina.