kai sėdi tyloje,priešais monitorių,nieko iš savęs lyg ir neturi ką pasakyti. Apgailėtinai spaudinėjasi pažįstamų blog'ai ,skaipas ir uonė. Po truputį nusivili savim,kad nepanaudoji interneto pagal paskirtį. Tada išeini į bolkoną pataisyti ant krašto pakabintos antklodės,kad prasivėdintų vėjyje...
Ir tada prisimeni,kad čia tie patys kalbantys vėjai! Dovanojantys puikų orą. Kai neperkaršta, o gaiviai svajinga. Jie veliantys plaukus,kartais sušaldantys vakarėjant,bet tai vasaros vėjai,kurių nereikia bijoti.Ačiū Jums,kad esat. Aš dar skrisiu drauge.Kalbėsimės.