labai norisi nepamiršt tų ašarų, kurios reida kai matai tikrus ryšius tarp žmonių: mamytė abiem rankom apkabina dieduką per kaklą ir bučiuoja jam galvą, o jis jai kalba apie aušrą, kai auštant jis keliasi ir galvoja, va jau aušra aušta ir prisimena Aušrą. lygiai taip pat tikrai seserys kalbasi, kaip jos juokdavosi(gal nesuprasi iš ko konkrečiai,bet pokalbis turi tą jausmą, kurį jos abi prisimena).
Diedukas mato per televiziją, kaip žmonės myli šuniukus, bet jam jų taip labai nereikia. Pasakoja, kaip su juo tai mušdavosi,o paskui draugais buvo. Mažiausiai pusantrų metų viešniai sako,"o tai pabalavosim, ar ne?" Kiekvienas žodis, judesys atrodo tikras, svarbus ir šventas.
to nenupasakosi, reikia jį pamatyt. pavaikščiot po daržus ir apžiūrėt pirtelę, kuri nieko nekainavo-viskas iš savartyno sunešta. Jo brolis buvo pirmu sekretorium, o jis - brigadininku geležinkely.
o su chirurgui, kuris matyt širdies stimuliatorių įstatė, susitarė ,kad pakvies į kitą jubiliejų, kai sulauks 100metų.
nenustebčiau.
tokios dienos labai motyvuoja gyvent teisingai ir gražiai.
nenustebčiau.
tokios dienos labai motyvuoja gyvent teisingai ir gražiai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą