Fuckin' coffee time.
pasidaro liūdna,kad mes Vilniuj virtuviukėj
neturim dienos šviesos.
pasidaro dar kartą visiškai aišku,kad šitie namai
man patinka.Sudėjus juos ir vilniaus gyvenimą -būtų įdealu. taip kaip
Donkichotą sudėjus su SančaPanča būtų ideali asmenybė. Bent jau taip atrodo atitinkamai man ir
Donskiui. Nors gal ir nereikia nieko sudėti,nes tada dingtų čionykščio gyvenimo žavesys, kai gali
apsimest very important person ir užšimaukšlinus akinius nuo saulės, pasiėmus
savo puikią papkę ir dar puikesnę mažąją ruletę
išeiti į statybas, ten vėjui plaikstant šviesųjį sijoną žvalgytis ir
kopti į antrąjį aukštą,kuris po truputį jau auga. Tokie sekmadienio žavesiai,
kai tėvai namus, Tigrių ir sodą palieka
mano priežiūrai, o aš miegu iki pietų. Tada su Milena sukiojamės po sodą ir jos
vairuojamą mašiną bandom išsukiot taip,kad gyvatvorė ir kaimynų tvora liktų
savo vietose. O vakare kepu susigalvotą cukinijų apkepą,kuris matyt visai
nepanašus į apkepą,todėl neiškepa. Bet yra kas iškepa. Pavyzdžiui paprastukas
obuolių pyragas arba daržovių troškinys. Taip gyvenu viena, nupirkus Žmonių
programą džiaugiuosi lindyhoperių vestuvėmis ir kasdien laukiu keliautojų po
pietų ameriką nuotykių laidelės. Be pykčio irgi
kieta laida. Šian ten fainai nuskambėjo filosofo kalbos apie
turistus-kaip donkichotų tipažą.. kiti tipažai buvo verslininkai ir dar
kažkas..blemba nebeprisimenu. O Donskis kalbėjo apie drąsą būti vieniems.
tokios mintys geriant kavą prie pyrago,
klausantis tų pačių jau mano skaitytojams nusibodusių THE BLACK ATLANTIC ir skalbyklės ūžesio.
o man atrodo vakar per labą rytą grojo Stipriai
Kitaip.dainą "..labai ramu mano namuos" ir mūvėjo škotiškus sijonus,
ai,aš dar biški projektuoju:/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą