Su nerimu laikiu rytojaus ir galvoju, kaip myliu savo tėvynę.
Kur vaikystėj leisdavau laiką kieme iš kurio grįžus kalbėdavau rusiškai. iš darželio grįžus kalbėdavau suvalkietiškai. imlūs tie vaikai.
Kur jaunystės gražiausias dienas praleidau laiminga puikių žmonių kompanijoj, kurie mokė matyti paupius, pilis ,paukščius, maudytis ir džiovinti suknelę saulėje.
Kur mergelės turėjo savo krantus, laukė iš jūros grižtančių bernelių. ir organizavo šventes.
Kur gatvės tęsiasi nuo vieno miesto iki kito, jų viduriu vaikšto vėjo pučiami šunėkai.
Kraštiečiai man suteikia vilties .
Tikiuos ir rytoj taip pat galvosiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą