15 balandžio, 2012

ATvelykis

Atrodo ,kad vakar buvo prieš milijoną šiandienų, per kurias praskrido milijonai minčių. Bet akimirkos, kai jauti miestą savy, žmogų tikrą -                nedažnai pasitaiko.
Šiandien stovėdama Sapiegos stotelėj jaučiau tą šilumą, kurią teikia vasarėjanti saulė. Prisiminiau kaip čia gyvenau, kaip svečiai buvo draugais ir galvojau, kaip smagu gyvent mieste, tokioj vietoj.
O vakar nereikėjo nieko prisimint, tik atvirom, plačiai atvertom akim stovėt ir žiūrėt į atrodo menkavertį rezultatą, bet nuoširdžiai kažką galvot. Matyt tokios į vieną tašką įbestos akys ir priviliojo platesnius pasakojimus, kai toliau klampini savo žvilgsnį mintyse, bet jau stovi žmonių rate, tada greitai užfiksuoji akimirką,nes žinai ,kad ji to verta. Ir kažką pasakai. Su ja kažkada kalbėdavausi susitikus, jis nekvietė manęs šokt, bet visada atrodė žavingas, jis kažkaip labai supanašėjęs su minėtuoju. Atrandi kažkokį ryšį ir nurimsti. Parodos atidaryme, kur atidarymą simbolizavo į stiklainį su vandeniu pamerktas svogūnas.

Komentarų nėra: