Skubu rašyt trumpą reziumė neeilinio savaitgalio, kol dar galvoje skamba tokie žodžiai kaip čiuptukas, polispastas, žmaras ,Savisauga(!).
Pirma mintis atvykus į stovyklą  "o dieve,ką aš čia veikiu" galiausiai virto mintimi "ir kaip aš dar galėjau dvejot,ar važiuot į Šakius ar į Aukštadvarį". Tikrai draudžiama praleisti progas susipažint su naujais,nepatirtais dalykais .Tik dar daugiau reiktų visko pamatyti/patirti/nuveikti.
Tikrai nėra lengva jaustis bejėgiu, kai lygini save su strategijas kuriančiais, jas aiškiai dėstančiais ir nepriekaištingai atliekančiais alpinistais. Nėra lengva suprasti, kad jie čiut geresni. Tokie dalykai visada įkvepia tobulėti, bet kartu ir gan skaudžiai liūdina. Bet čia jau prasideda nepilnavertiškumo jausmo tema.
O parašyt norėjau ne apie tai. bet apie žmogaus santykį su aplinka, šiuo atveju pušim/kalnais/vandeniu. Žavėjimasi kelia sugebėjimas/mokėjimas išlikti,išsaugoti save. Atrodo,kad kiekvienas ne taip surištas mazgas, neatsargus judesys ar neapdairus poelgis gali tau kainuoti gyvybę. Tačiau ją turėdamas, išsaugodamas jautiesi visagaliu. Arba bent jau aš taip jausčiausi jei sugebėčiau taip kopti,kaip kopia jie.
Labai didelė atsakomybė valdyt situaciją. Iš tikrųjų man sunku įvardinti tą santykį . Tai tiesiog kosmosas. Visa tai ką jie daro atrodo žiauriai sudėtinga. Turbūt taip pat prieš penkis metus galvojau apie automobilio vairavimą. Viskas ateina su laiku. Banalu,bet taip ir norėčiau pasakyt. Gal kada ir aš sėdėsiu pušy tokiam aukšty ,kaip teisėjas Jurgis, kuriam tinka reakcija į audringas ovacijas.

O sniegas, pirtis su maudynėmis ežere sningant, sniego bobos statymas paryčiais, kulverčių minkštumas sniege byloja ,kad prasideda žiema. Turbūt dar niekada taip nesidžiaugiau ir nesigrožėjau pirmomis sniego pusnimis kaip šiemet. Visa tai yra puiku.

Ir tai vyko per VGTU TK KKT varžybose Gedimino taurei laimėti