pasaka

Po visko, po Disko, Po San francisko.. Grįžimas į realybę kaip niekad aštrus, žvirtus, svaiginantis ir pailsėjęs.

Nežinau ar apie viską reikia nuo pradžių ar nuo galo. Ar tik apie tai,kas įsiminė daugiausia.
Nes istorija ilga ir tokia kaip pasaka. Tad taip ir pradėt reikėtų...

Seniai seniai Suvalkijos gūdumoj gyveno pelenė, kuri net svajot nemokėjo. Geriausiai jai patikdavo rašyti. Kartais ir skaityti. Rašydavo ji arba tada kai būdavo labai laiminga arba tada ,kai liūdesys apniukdavo, bet tai buvo jos meditacija, išsivalymas, sugrįžimas į save ir prie realybės. Tada ji tiesiog negalėjo nerašyti, nes atrodė,kad tik rašymas gali išgelbėti nuo pasaulio. Rašė ant popieriaus, savo kambario sienų, ant molinių puodelių išraitydavo visą savo širdį.
Greitai mergelė augo, ne taip greitai stiprėjo, bet mokėsi labai stipriai mylėti. Pirmąją meilę, keitė antra, kuri turėjo būti ir paskutinė. Bet nebuvo. Ir jau turėjo būt pasaulio pabaiga, bet nebuvo. Vieną mokyklą keitė kita. prabangi ir aukšta, tik svajot vis tiek neišmokė. Išmokė,kad per vieną dieną gali pasaulis apvirst aukštyn kojom ir tada tu galėsi arba mirti arba toliau gyvent. Bet remtis reikia į žmones.
Arogantiškus mokytojus pavaduodavo judesio mokytojai,kurie mokė kitų dalykų- jausmo, balanso ir klausytis. Tik tai pramokus jautrioji pelenė sugebėjo prie karalystės vartų pabelsti ir įrodyti,kad ji verta įeiti į karalystę. Karalystėj lengva nebuvo. Čia ji gavo sunkiausius darbus ir stengdavosi juos atlikti iš visų jėgų ,kaip įmanydama geriau. Dienos bėgo. Karalystėje visi pamilo pelenę. Ne kitaip nutiko ir Princui, laikui bėgant jis pamilo žavingąją pelenę dėl jos ramaus būdo, nuoširdumo ir darbštumo. Taip Princas prisijaukino mieląją pelenę, jie pamilo vienas kitą stipriai stipriai ir be galo. Tada buvo vestuvės. Visas kaimas susirinko į Princo ir Pelenės vestuves. Visi šypsojosi, plojo, sveikino porą ir labai džiaugėsi. Tada jie ilgai ir laimingai gyveno.

Grubiai tariant taip galėtų skambėti pasaka, kuria imi ir patiki tą akimirką kai užvertus akis stovi prie altoriaus. Gal atrodo ir dievobaimingai, bet akis užvertus į viršų ašaros ne taip byra ir mažiau šansų,kad nukris priklijuotos blakstienos. Labai gera nebijoti Dievo, jį mylėti ir stovėti prie altoriaus su vyru,kurį myli taip pat labai,kaip save. Tą akimirką tikrai patiki ,kad tavo gyvenimas yra PASAKA. Nei daugiau nei mažiau. Ir su baime ja mėgaujiesi, nes dažniausiai pasakose būna labai pikti drakonai, kurie viską sugadina. Bet gal pagrindiniams savo drakonams galvas jau nukirtau,gal čia tikrai jau bus ILGAI IR LAIMINGAI? Gal, bet aš ne apie tai.

Aš apie žmones ,be kurių nieko nebūtų. Apie kiekvienas akis, kurios padėjo mums susituokti. Kurios tikėjo,šypsojosi ir žinojo,kad viskas bus gerai. Baisiausia atkarpa buvo nuo arkikatedros iki Maironio 11. Trys minutės, per kurias gal gyvenimas ir neprabėgo prieš akis,bet kūnu virpuliukai bėgiojo. Nors prieš tai ,dar namuose fotografė stebėjosi,kaip čia nuotaka tokia rami, kažkaip neįprasta jai buvo. Aš sakiau,kad nerimauti nėra dėl ko. Viskas gi paruošta, koplyčia rezervuota, vargonai turėtų būt, dokumentus visus pristatėm-tuoktis leis, suknelė yra, kuodas irgi, Princas apsirenges, abu turim kuo apsiaut,šokis pramoktas, maistas užsakytas, renginio vedėjas bus, svečiai pakviesti, sugrupuoti prie stalų, sugrupuoti pagal lovas, sodyba graži, tortas suremontuotas ir t.t. ir panašiai ir viskas turėtų veikti, tai ko gi čia nerimauti:) Bet taip tik atrodo. Gavus pirmą sveikinančią žinutę dar važiuojant pas visažistę jau rijau ašaras. O diena dar tik prasidėjo. Atrodė,kad jau esu išverkus viską per mergvakario priesaiką, naktinę išpažintį draugėms, dieninę broliui. Bet ne. Bet verkti patiko, taip pasitikrinau,kad viskas tikra ir vyksta iš tikrųjų! Žodžiu veiksmas prie altoriaus buvo ašarom nuklotas. verkė daug kas:) bet labiausiai aš ir mamytė, bent jau man taip atrodė. Man atrodo Liepa ar Saulė manęs vėliau klausė,kodėl aš verkiau. Sakiau,kad iš laimės. Bet turbūt labiau iš tikrumo ir akimirkos stiprumo.

Labai džiaugėmės,kad Julius mus sutuokė, o ne griežtai atrodantis brolis. Labai gera buvo skaityti skaitinį, matyti visus svečius, jiems šypsoti, mauti žiedą ir priesaiką sakyt.. viskas labai patiko.
Bet labiausiai ryžių debesis, kuris buvo vienas tų akcentų,kurių nepamirši visą gyvenimą, kaip ir beprotiškai fantastiškai įspūdingo sutikimo sodyboje. Mums įėjus visi taip švilpė ir plojo,kad negalėjau patikėt,kad čia mums, o ne supermegagiga žvaigždėms iš pasaulio krašto. Taip pat eisena, kuri lydėjo mus nuo bažnyčios iki kiemelio kitapus gatvės atrodė kaip miesto šventės paradas arba mažų mažiausiai atlaidai. Tokiam būry eidamas dar bandai spėt suprast,kad visi jie eina su mumis, dėl mūsų ir kartu pirmyn.. Kosmosas. Kosmosu mane visą vakarą vadino paskui ir tėtis. Matyt jam įspūdžiai irgi liko neišdildomi..

Kartojuosi, bet šitos vestuvės man patiko. Nors galima sakyti,kad tai buvo pirmos vestuvės,kuriose dalyvavau apskritai. Neskaitant kitų tokių vienų.Patiko galvoti apie kiekvieną žmogų,kurį pakvietėm ir kurį gal neišdrįsom pakviesti ir apie tuos, kurių nepakvietėm, bet jie atėjo. Tada labai gera pasidaro širdyje ir gyvenime ir norisi šokinėti iki dangaus. Galvoti vienam apie kitą, kalbėtis ir pradėti naują gyvenimo mokyklą susipažįstant su kitomis besikuriančiomis poromis, kalbėtis su neseniai susituokusiais ir tikėti jų padrąsinimais.

Labai džiaugiuosi,kad šią šventę prailginom iki maksimumo. Tai padėjo padaryt Daina su Karoliu, su kuriais dar sekmadienį spėjom palydėt į baltijos jūrą besileidžiančią saulę ir šokt į bangas. Labai gražią kelionę į Nidą keitė pasakiško grožio Barselona. Praleidom laiką taip,kaip tik sugalvojom. Saulė jūra vakarėlis! O vos tik grįžus mūsų jau laukė Lietuvos gražiausi miškai ir sodyba jų vidury su mylimais bendradarbiais ir lieptelių į milžinišką ežerą. Ko gi daugiau žmogui reikia? ŽMONIŲ.

Būkit laimingi!

Jūsų Pelenė-Princesė Ieva Vegytė-Kadzevičienė

no vertical video!!

Visi vyrai būna faini, o paskui mažiau faini.
Gerai taip, kol geresnio nėra.
Bet geresnio nėra, nes tiesiog geriau būti  negali.. kažkaip taip skambėjo vėlų vakarą šeštadienio, grižtant namo iš svečių.

Trečiadienio vėlų vakarą ieškojom kažko. bet Smilga visa tai gražiai apjungėm ir neradom ,ko neieškojom.








Kažkaip taip ,

turinio trūkumas

"Man vakar buvo labai laiminga diena nedaug gyvenime tokiu buvo iki 10gal"

tikiuosi ,kad užauginsiu vaikus,kurie taip pat mane džiugins,kaip aš tėtį, kai pasiėmiau jį iš stoties ir važiavom į Karveliškes. Jis mane drąsino, kad nieko baisaus,jei į ką nors ir atsitrenksiu bevairuodama ir kažkaip gerai jautėsi sėdėdamas keleivio vietoj. Kažką man visą kelią porino, o aš maždaug koncentravausi į kelią.

Aišku daugiau adrenalino buvo dar prieš tai pilant degalus, nes visi tokie panašūs dalykai daromi pirmą kartą labai įsimena, būna truputį kurioziški ir pamišę. Jei tau nepatinka raktelis smirdintis dyzeliu-gali pasiimti iš spintos kitą:)

Pati sau šauni didvyrė pavėluotai atvykau į darbą, o po darbo viešėjom pas Gintare live festivalio įkūrėją ir žiūrėjom nuotraukas apie  dvi  dienas ,kurios buvo pilnos vasariško festivalinio oro,nuotaikos ir labai puikių žmonių . Labiausiai man patiko Gintarės mama ir močiutė, hamakas, ir sidras iš karučio.


O šiandien malšinau turinio trūkumą nauja, pe gimtadienį gauta knyga. Nusimato puikus skaitymas, nes nuo pirmo sakinio supratau,kad skaityti bus puiku.

kažkas,

Šiandienos santykis 1:16 ;

nušvitimo momentas -valantis dantis;

atradimas -sienų statytojų teorija;

visata -lietus ledukais į stoglangius;

naujokai 2vnt -pasisveikino;

big bang

Tėvas
Pokalbiai rimtomis temomis
Paskutinė medaus mėnesio diena
Mona

Karštas dienas gaivino vėsios filmų peržiūros.
Mieste, kuriame dabar gal jau gyvent nebenorėčiau, bet kuriam tikrai netinka prisigėrimo momentas.
Bet šitoj vietoj iškyla daug klausimų,kokią Nidą rodysiu savo vaikams, kokia būti norėčiau ir ar sugebėčiau.

Norėjosi daugiau skaityti, nei maudytis, bet kai pakilo vėjas ir bangos norėjosi daugiau maudytis.
Jau nebegalėčiau pasakyti,kaip baigėsi Liz romanas su brazilu,nes turbūt daugiau galvojau apie savo romanus kabančius ore ir visiškai nepanašius į realybę.

Nes atrodo,kad man dar labai toli iki "turėjimo ką pasakyti",bet tuo pačiu atsiranda didelis noras tobulėti.
arba tiesiog pasižiūrėt į save iš naujo.

Daina,

Su Kaziu atrodo ateina pavasaris, gal dar bus šalnų,bet jau bus nebe taip baisu.
Sekmadienis gera diena - kai gali ištiesinta nugara, pakelta galva eiti namo. Pasidžiaugiant, kad labai malonu gyventi gyvenimą. Matyti kitus gyvenančius gyvenimą. čia man turbūt biški čik čirik po apokalipsinių sapnų,nes šianakt kažkaip norėjau išgyvent. Aš turbūt susenus,bet bet sakė,kad vidiniai brandi. Nors nieko čia brandaus rašyti blogo įrašus. Bet Daina sakė,kad laukia,kol parašysiu. Kaip aš laukiu sekmadienių.

Šitoj vietoj norisi gražiai parašyt "ir blogi laikai  taps gerais,kai vėl tave pamatysiu.."

antakiai

Mačiau dokumentinio filmo apie Č.Milošą unikalioj premjeroj buvo ir Ž.Pipinytė. Gal parašys kokį straipsnį.
Labai gerai atsidurti  intelektu alsuojančioj minioj. Visi žinojo,kur eina. Aš norėjau ką nors sužinot.

mažutė

šian vienoj knygoj Hesės atvertus bet kurią vietą paskaičiau bet kurią esė pavadinimu "apie sielą" ir man atrodo supratau,ką man davė paskutinis festivalis.
pojūtį kad matai žmogaus sielą.
bet turbūt taip nutikti gali tik nekasdieniškom aplinkybėm, nekasdieniškam fone, n-tąją valandą paros. Pasak Hesės taip būna,kai žiūri į žmogų nieko netrokšdamas, tiesiog stebi. Tada jis būna ne tavo troškimų vaisius,o tiesiog žmogus. Ir tada nežinojau ar geriau žiūrėt į žmogų ar į jūrą.

nenusakoma

antradienį supratau,kad Giniočio dainos, kurias klausiau dar mokyklos metais, buvo sukurtos,kai tokio pat amžiaus(mokyklinio) buvo ir pats Giniotis.


o Lina baubukas turi labai gražų vyrą vaikus ir namus. aš turėjau tik daugiažiedę gėlytė ramunytę. Svarbiausia, kad mažajai ji kvepėjo.

dar niekad nebuvau buvus šitoj nakty

viskas gerai,kai namuose dar yra košės ir kepa pyragas.
nors ir sužinojom,kad po tebūnie nakties būna tebūnie rytas,bet negalvojau,kad jis bus toks vėlyvas valgant kiaušinienę su kumpiu.

viskas gerai,kai turi mažutę draugutę pašonėj,kuri maitina draže saldainiukais ir kantriai pusvalandį stovi prie įėjimo į juodąją salę...o spektaklio metu juokiasi juokiasi juokiasi._sparnuotasis matas
"ar nori pabučiuot Palubenką?"_iš serijos markas palubenka
hansome tourists_nors maršrute lyg  ir turėjom užeit į mokytojų kiemelį,bet ten jau vėliau patekti nebuvo įmanoma
Audingai?_visiškai gatavas,bet mums nesvarbu
panašu,kad ten buvo didžiausias tuo metu Vilniuj vykęs koncertas,nors ir su prastai įgarsintu vokalu_rasabasa
o džiazas nuvedė ten kur šilta,kur panorėjus atsiveria vaizdai į sirgalių šokį repetuojančius aistruolius,sėdėjau atsirėmus į sieną ir užsimerkus_tarasovas ir co.

poezija

visada buvau proza