plyšta iš skausmo galva

sapnavau,kad nepastebimai praėjo dvidešimt dienų ir buvo balandžio 27oji. Nepaprastai tuo džiaugiausi. Nežinau kodėl.

Kartais nesuprantu,kodėl turiu tiek daug sveikatos ir nervų  atiduoti stengdamasi dėl kitų. Klausausi pokalbio telefonu su vartotojų teisių atstovais ir svarstau ką turėsiu sakyti teisme. Matyt todėl vis mieliau linkstu link projektavimo.

Ir po darbo savaitės norisi ne į klubą, o į mišką. Lipti kuo aukščiau..arčiau dangaus,aukščiau žolės. Taip nekeldama galvos žiūriu į besileidžiančią saulę,pasiklystu nenusakomam antakalnio krašte ir šypsau,nes batai pilni to paskutinio sniego,kuris veriančiai šaldo kauliukus,tad tenka pareiti namo pusiau išvarstytais batais.

mėta

ir keisčiausia yra tai, kad kai sakau, kad šiandien tai jau tikrai nieko nebepadarysiu išgėrus puodelį matės ir atsisėdus į savo traškančią kėdę, nurimstu, nuovargis nuslūgsta ir dar kažką padarau. o padaryt,kol kas reikia tik vieną projektą.

Kai Lina atskrenda, viskas šiek tiek įsimagnetina. Kartais gali atrodyti,kad per stipriai, bet maloniai svaigina, kai jos komponuojamos dirbtinės šakelės su alyvuogėmis tampa kosmosu galvoje ir viskas siūbuoja.
Rytoj vėl sulauksim Jerome, vėl grožėsis ponios deriniais. O man kol kas galvoj tik mėta. Ir brukas su granitu.

vakarais atrodo šalta ir rudeniška - idealios sąlygos formuluoti, reziumuoti, būti nostalgiškos nuotaikos.
rytais šalta būna tik rankoms nešančioms skėtį, o iš vidaus skubėjimu paremtas vidinis karštumas. Bučkius siunčiu visiems bėgikams užbėgantiems į mano rytinį kalniuką.
Dienomis karštis kaip vichy vandens parke, plušam dirbam, ruošiames gimtadieniui.

Kai nedirbu ir nesimokau vairavimo pagrindų? turbūt nieko. bet atsiminti yra ką. Ruduo su perskrieta Nerim, su begale susapnuotų nužudymų ir kitų negerumų, su pirma alga, su netikėtais sekmadieniniais svečiais, su nuostabiausio buto antakalnyje lankymu, su pirmais pajudėjimais išmynus sankabą, su vėl nukirptais plaukais...

Mažokai ir neatsimenu.
Geriau jau būčiau skaičius taisykles.>

nolife

Šiaurės miestely šviesios naktys,
barake garsiai kniaukia katinai,
pas mane ,kaimuky plyšauja paukščiai.


niekad negalvojau,kad kibiras ledų taip gerai nuima bet kokią graužatį. ir jei bent kiek gyveni- daliniesi tą kibirą su draugu.
vakar sėkmingai svaigau apie Maskvą ir apie tai, kaip man svarbu gera filmo kokybė,

ATvelykis

Atrodo ,kad vakar buvo prieš milijoną šiandienų, per kurias praskrido milijonai minčių. Bet akimirkos, kai jauti miestą savy, žmogų tikrą -                nedažnai pasitaiko.
Šiandien stovėdama Sapiegos stotelėj jaučiau tą šilumą, kurią teikia vasarėjanti saulė. Prisiminiau kaip čia gyvenau, kaip svečiai buvo draugais ir galvojau, kaip smagu gyvent mieste, tokioj vietoj.
O vakar nereikėjo nieko prisimint, tik atvirom, plačiai atvertom akim stovėt ir žiūrėt į atrodo menkavertį rezultatą, bet nuoširdžiai kažką galvot. Matyt tokios į vieną tašką įbestos akys ir priviliojo platesnius pasakojimus, kai toliau klampini savo žvilgsnį mintyse, bet jau stovi žmonių rate, tada greitai užfiksuoji akimirką,nes žinai ,kad ji to verta. Ir kažką pasakai. Su ja kažkada kalbėdavausi susitikus, jis nekvietė manęs šokt, bet visada atrodė žavingas, jis kažkaip labai supanašėjęs su minėtuoju. Atrandi kažkokį ryšį ir nurimsti. Parodos atidaryme, kur atidarymą simbolizavo į stiklainį su vandeniu pamerktas svogūnas.

Daina,

Su Kaziu atrodo ateina pavasaris, gal dar bus šalnų,bet jau bus nebe taip baisu.
Sekmadienis gera diena - kai gali ištiesinta nugara, pakelta galva eiti namo. Pasidžiaugiant, kad labai malonu gyventi gyvenimą. Matyti kitus gyvenančius gyvenimą. čia man turbūt biški čik čirik po apokalipsinių sapnų,nes šianakt kažkaip norėjau išgyvent. Aš turbūt susenus,bet bet sakė,kad vidiniai brandi. Nors nieko čia brandaus rašyti blogo įrašus. Bet Daina sakė,kad laukia,kol parašysiu. Kaip aš laukiu sekmadienių.

Šitoj vietoj norisi gražiai parašyt "ir blogi laikai  taps gerais,kai vėl tave pamatysiu.."

nežinau ar pavalgiau,bet tai turėjo skonį.

nenusakoma

antradienį supratau,kad Giniočio dainos, kurias klausiau dar mokyklos metais, buvo sukurtos,kai tokio pat amžiaus(mokyklinio) buvo ir pats Giniotis.


o Lina baubukas turi labai gražų vyrą vaikus ir namus. aš turėjau tik daugiažiedę gėlytė ramunytę. Svarbiausia, kad mažajai ji kvepėjo.

gana aštriai reziuomuoti vieno ir kito dėstytojo patarimai.

gana nejautriai prisiminus rodau vidurinį pirštą, bet turbūt niekas to niekada ir nepamatys 

nieko

atrodo nieko blogo, po gero savaitgalio darau maketą,groja džiazas ir iš kužkur suprantu,kad nekenčiu  gyvenimo,kuris sušiko man laimę,bet va ateina Daina nusišypso,sako -metas eit pietukus valgyt, nes pasivaikščiojimas buvo atidėtas kitiems laikams,kai nebereiks gydytojo leidimo,- ir vėl viskas gerai.

o sapnavau,kad buvau parkiuristė, bėgiojau ir visaip kietai šuolius dariau
po to,kai žiauriai nervavausi, kone verkiau,nes mums Palaima uždavė dar gal 10knygų su pasakom perskaityt,o kažkuris kitas dėstytojas (gal psichologijos) dar panašiai tiek perskaityt. lyg trūktų darbo prieš peržiūras.

in memoriam

rasojo rasojo ,kol pasimirė.
praėjus lygiai dvylikai su puse sekundės po vidurdienio.
skaudus praradimas,nes su juo praradau ne tik pamiltą apyrankę bet ir laiko nuovoką. taip pat darbingą šio vakaro nuotaiką: nejučia praplepėjom "virtuvėj" vakarą, nes negalėjau pasižiūrėt į riešo vidinę pusę ir sakyt "nu viskas,einu dirbt"



vakar liūdėjau prarastų plonų teptukų , tapybos rankšluostuko ir paletės(pavogė kažkas)




tokie tad mano liūdesiai(tai tik vieno iš depresuotų Lietuvos gyventojų blogo įrašas)
o galvoj vakuumas šiaip. ir A.Katino nuotraukos vaizdinys

proza

daug dėmesio gavau ,kai šįryt gabenau savo "maketą" (50x50x50cm) - dėžę : Giedrė puolė atidarinėt duris, vyras autobuse - užleidinėt vietą, dėdė Vytas-budėtojas-ūkvedys norėjo padėt įeit į pastatą. Net ir J.Palaima kažką patraukė nuo stalo,o gal norėjo padėt man pastatyt tą "instaliaciją" ant stalo..
visiems sakiau "ačiū, viskas gerai" ir šypsojausi.




sunku rašyti proza. čia ir baigsiu.

Priėmiau informaciją- tai buvo smilkalų kvapas. Pamiršta bet labai atgaivino.
Kai eidavau į mokyklą nemėgdavau sekmadienių, o dabar jau nebelikę skirtumo. ir pasimetu dienose.

lūžtelėjus.

Važiuodama į namus suformulavau sau,kad vaikystėje beveik niekada su vaikais kieme nežaisdavau slėpynių,o tik žiūrėdavau ,kaip žaidžia jie. Taip pat būdavo ir per pertraukas mokykloje. Tik ten jau žaisdavo "gauduką".

Maximoje norėjau paguosti mergaitę, pasakydama jai,kokios gražios jos kasos,bet kažin ar tai būtų palengvinę jos dūsavimus dėl girto tėčio/senelio/patėvio/dėdės elgesio. Tai matant norisi verkti.

Kalbant telefonu protinau tėtį,kad negriautų namie pertvarų,nes sujungti vonia ir tualetą kad ir mažiau gyvenamam bute nėra gera mintis.

transendentinė substancija(?)

Man atrodo,kad maketuojant atsipalaiduoja sąmonė ir tada vėl grįžta pojūčiai iš sapno.žiauriai geras jausmas.

Tada nutapau erdvę iš sapno ir nueinu pas panas sakyt,kad davai jos rūbus skalbtųsi.

šypsenos baimė

Keista žiūrėti į save iš šono.procentaliai dideja šypsenų skaičius nuotraukose.kai savęs pati nefotkinu,taip ir gaunasi.Aš tik sau esu liūdna.
Bijau Vingro paskaitos.

Susiskaičiuok.Biški liūdna

Du miestai. 3biški namai. Vieni namai su tėvais. Viena biški mama. 

Dvi naktys su baisiais sapnais;vieną naktį mane žudo katinas,kitą naktį griūna pastatai ,aš subadau žmogų peiliu ,nes mes biški kariaujam su žydais.

Viena rugsėjo pirma: 4 grupės nemielos, viena biški geresnė.

Vienos įkurtuvės: dvi biški moterys,dvi gaspadinės,dar kažkas.

Vienas troleibusas: viena numušta moteris,ėjusi per perėją, vienas bomžas miegojęs ir iškritęs iš galinių sėdynių lovos.

Vienas internetas: P.Vileišio 10-25/Subačiaus 116-62

Vienas kambarys: du rašomieji stalai, du kilimai, vienas televizorius-staliukas,vienas gultas ir viena spinta.

Vienas žmogus pametė skaičių.

Sapnavau,kad prisipirkau turguj daržovių ir jas perpardavinėjau.Agurkų kilogramo kaina pas mane buvo 1,80lt(o pirkau už 1,20lt...).
dar sapnavau,kad į namą,kur Šakiuose gyvena Deimantės močiutė trenkėsi kažkas,kritęs iš dangaus ir jį visą "sutrupino",liko tik kažkurio (vip'inio) buto karkasas..
pabudus 3:16 parašiau Aldai žinutę.
Miegojau iki pirmų žinių iš Adomo.

vaikai

vanduo
ramybė
ir
laisvė




Tik išėjęs,gali žinoti,kada grįši.Ir tai ne visada.