pasaka

Po visko, po Disko, Po San francisko.. Grįžimas į realybę kaip niekad aštrus, žvirtus, svaiginantis ir pailsėjęs.

Nežinau ar apie viską reikia nuo pradžių ar nuo galo. Ar tik apie tai,kas įsiminė daugiausia.
Nes istorija ilga ir tokia kaip pasaka. Tad taip ir pradėt reikėtų...

Seniai seniai Suvalkijos gūdumoj gyveno pelenė, kuri net svajot nemokėjo. Geriausiai jai patikdavo rašyti. Kartais ir skaityti. Rašydavo ji arba tada kai būdavo labai laiminga arba tada ,kai liūdesys apniukdavo, bet tai buvo jos meditacija, išsivalymas, sugrįžimas į save ir prie realybės. Tada ji tiesiog negalėjo nerašyti, nes atrodė,kad tik rašymas gali išgelbėti nuo pasaulio. Rašė ant popieriaus, savo kambario sienų, ant molinių puodelių išraitydavo visą savo širdį.
Greitai mergelė augo, ne taip greitai stiprėjo, bet mokėsi labai stipriai mylėti. Pirmąją meilę, keitė antra, kuri turėjo būti ir paskutinė. Bet nebuvo. Ir jau turėjo būt pasaulio pabaiga, bet nebuvo. Vieną mokyklą keitė kita. prabangi ir aukšta, tik svajot vis tiek neišmokė. Išmokė,kad per vieną dieną gali pasaulis apvirst aukštyn kojom ir tada tu galėsi arba mirti arba toliau gyvent. Bet remtis reikia į žmones.
Arogantiškus mokytojus pavaduodavo judesio mokytojai,kurie mokė kitų dalykų- jausmo, balanso ir klausytis. Tik tai pramokus jautrioji pelenė sugebėjo prie karalystės vartų pabelsti ir įrodyti,kad ji verta įeiti į karalystę. Karalystėj lengva nebuvo. Čia ji gavo sunkiausius darbus ir stengdavosi juos atlikti iš visų jėgų ,kaip įmanydama geriau. Dienos bėgo. Karalystėje visi pamilo pelenę. Ne kitaip nutiko ir Princui, laikui bėgant jis pamilo žavingąją pelenę dėl jos ramaus būdo, nuoširdumo ir darbštumo. Taip Princas prisijaukino mieląją pelenę, jie pamilo vienas kitą stipriai stipriai ir be galo. Tada buvo vestuvės. Visas kaimas susirinko į Princo ir Pelenės vestuves. Visi šypsojosi, plojo, sveikino porą ir labai džiaugėsi. Tada jie ilgai ir laimingai gyveno.

Grubiai tariant taip galėtų skambėti pasaka, kuria imi ir patiki tą akimirką kai užvertus akis stovi prie altoriaus. Gal atrodo ir dievobaimingai, bet akis užvertus į viršų ašaros ne taip byra ir mažiau šansų,kad nukris priklijuotos blakstienos. Labai gera nebijoti Dievo, jį mylėti ir stovėti prie altoriaus su vyru,kurį myli taip pat labai,kaip save. Tą akimirką tikrai patiki ,kad tavo gyvenimas yra PASAKA. Nei daugiau nei mažiau. Ir su baime ja mėgaujiesi, nes dažniausiai pasakose būna labai pikti drakonai, kurie viską sugadina. Bet gal pagrindiniams savo drakonams galvas jau nukirtau,gal čia tikrai jau bus ILGAI IR LAIMINGAI? Gal, bet aš ne apie tai.

Aš apie žmones ,be kurių nieko nebūtų. Apie kiekvienas akis, kurios padėjo mums susituokti. Kurios tikėjo,šypsojosi ir žinojo,kad viskas bus gerai. Baisiausia atkarpa buvo nuo arkikatedros iki Maironio 11. Trys minutės, per kurias gal gyvenimas ir neprabėgo prieš akis,bet kūnu virpuliukai bėgiojo. Nors prieš tai ,dar namuose fotografė stebėjosi,kaip čia nuotaka tokia rami, kažkaip neįprasta jai buvo. Aš sakiau,kad nerimauti nėra dėl ko. Viskas gi paruošta, koplyčia rezervuota, vargonai turėtų būt, dokumentus visus pristatėm-tuoktis leis, suknelė yra, kuodas irgi, Princas apsirenges, abu turim kuo apsiaut,šokis pramoktas, maistas užsakytas, renginio vedėjas bus, svečiai pakviesti, sugrupuoti prie stalų, sugrupuoti pagal lovas, sodyba graži, tortas suremontuotas ir t.t. ir panašiai ir viskas turėtų veikti, tai ko gi čia nerimauti:) Bet taip tik atrodo. Gavus pirmą sveikinančią žinutę dar važiuojant pas visažistę jau rijau ašaras. O diena dar tik prasidėjo. Atrodė,kad jau esu išverkus viską per mergvakario priesaiką, naktinę išpažintį draugėms, dieninę broliui. Bet ne. Bet verkti patiko, taip pasitikrinau,kad viskas tikra ir vyksta iš tikrųjų! Žodžiu veiksmas prie altoriaus buvo ašarom nuklotas. verkė daug kas:) bet labiausiai aš ir mamytė, bent jau man taip atrodė. Man atrodo Liepa ar Saulė manęs vėliau klausė,kodėl aš verkiau. Sakiau,kad iš laimės. Bet turbūt labiau iš tikrumo ir akimirkos stiprumo.

Labai džiaugėmės,kad Julius mus sutuokė, o ne griežtai atrodantis brolis. Labai gera buvo skaityti skaitinį, matyti visus svečius, jiems šypsoti, mauti žiedą ir priesaiką sakyt.. viskas labai patiko.
Bet labiausiai ryžių debesis, kuris buvo vienas tų akcentų,kurių nepamirši visą gyvenimą, kaip ir beprotiškai fantastiškai įspūdingo sutikimo sodyboje. Mums įėjus visi taip švilpė ir plojo,kad negalėjau patikėt,kad čia mums, o ne supermegagiga žvaigždėms iš pasaulio krašto. Taip pat eisena, kuri lydėjo mus nuo bažnyčios iki kiemelio kitapus gatvės atrodė kaip miesto šventės paradas arba mažų mažiausiai atlaidai. Tokiam būry eidamas dar bandai spėt suprast,kad visi jie eina su mumis, dėl mūsų ir kartu pirmyn.. Kosmosas. Kosmosu mane visą vakarą vadino paskui ir tėtis. Matyt jam įspūdžiai irgi liko neišdildomi..

Kartojuosi, bet šitos vestuvės man patiko. Nors galima sakyti,kad tai buvo pirmos vestuvės,kuriose dalyvavau apskritai. Neskaitant kitų tokių vienų.Patiko galvoti apie kiekvieną žmogų,kurį pakvietėm ir kurį gal neišdrįsom pakviesti ir apie tuos, kurių nepakvietėm, bet jie atėjo. Tada labai gera pasidaro širdyje ir gyvenime ir norisi šokinėti iki dangaus. Galvoti vienam apie kitą, kalbėtis ir pradėti naują gyvenimo mokyklą susipažįstant su kitomis besikuriančiomis poromis, kalbėtis su neseniai susituokusiais ir tikėti jų padrąsinimais.

Labai džiaugiuosi,kad šią šventę prailginom iki maksimumo. Tai padėjo padaryt Daina su Karoliu, su kuriais dar sekmadienį spėjom palydėt į baltijos jūrą besileidžiančią saulę ir šokt į bangas. Labai gražią kelionę į Nidą keitė pasakiško grožio Barselona. Praleidom laiką taip,kaip tik sugalvojom. Saulė jūra vakarėlis! O vos tik grįžus mūsų jau laukė Lietuvos gražiausi miškai ir sodyba jų vidury su mylimais bendradarbiais ir lieptelių į milžinišką ežerą. Ko gi daugiau žmogui reikia? ŽMONIŲ.

Būkit laimingi!

Jūsų Pelenė-Princesė Ieva Vegytė-Kadzevičienė

priešvestuviniai sapaliojimai

Pasidarė įdomu pagalvoti,kaip jaučiuosi, kai liko 3mėnesiai iki šių metų svarbiausios datos.
Atrodo,kad nieko ypatingo nejaučiu,bet kartais pramuša. Pagrindinis neformalus kredo yra apie tai,jog darome šventę,kuri mums įdomi - o kap pavyks nežinom.

Baisiausia, kai kalbėdama ,sakau "mano vestuvės",nors sėdi Arūnas šalia ir turėtų skambėti :mūsų.

Sapnuose išgyvenau jau turbūt šimtą scenarijų, bet nei vieno ramaus ir užtikrinto.

Nors racionaliai pagalvojus- pergyvent visai nėra dėl ko. Viskas klostosi taip sklandžiai,kaip turbūt negalėjau įsivaizduot, nors ir nemėginau to daryti.  Viskas dėliojasi taip ramiai, savaime, nuoširdžiai ir natūraliai, kaip galvojau,kad gyvenime išvis nebūna.Šitoj vietoj galima paminėt Kalėdas kai kūkčiojau dėl to,kad nežinojau ar švęsti kaime-tikrai geriausias sprendimas,gąsdinau vyrus ir skaudinau Arūno mamą; paniką,kai mirus Babytei, šventę nusprendėm perkelti į kokią nors sodybą ir sausio vidury viskas jau buvo rezervuota. Bet kiek visko susidėliojo kaip per sviestą. Pvz kaip Lina man suorganizavo  šukuosenos ir visokių grožio procedurų planą,o Anastasijai  jau galėsiu pradėt rašyti padėką už tai ,kad ji globoja ne tik fotografavimo paslaugų,bet ir visais kitais klausimais: pradedant dienotvarkės sudėliojimu ir baigiant makiažu, kvietimais ir nenuilstamai atsako į visokius nepatyrusiųjų klausimus. Daug jau visko sudėliojom,bet atrodo,kad nemažiau dar ir liko.

o tuo metu sėju salotas ir gėles, pasirūpinu žieminių striukių vasarojimu po lova, skaitau Ikoną, "Ar tai menas", neskaitau angliškų žurnalų,kuriuos nusiperku,kad skaityčiau, darbe kovoju ne tik su meistrais,perkrautytojais,bet ir su savo demonais,kurie visada klausia: Ieva, ar tu tikrai dirbi tai ,ką norėtum. Bet aš tikrai nemanau,kad bus pasaulyje tokia darbo vieta,kurioje jausčiausi geriau,nei dabar. O kolkas bandysim padėt Vitai su namo projektu ir  tiek.

Ai,dar šiandien pradėjau alpti per suknelės primatavimą,nebegalėjau pastovėt, sukosi galva. Bet čia gal nieko.

ačiū, mano mylimieji!

Kai ateina gimtadienis, emocijos būna tikresnės nei visada ir gal gimtadienine depresija to pavadinti negalima, bet adekvačiu elgesiu irgi .

Diena prasidėjo neromantiškai,bet optimistiškai, nes iš 21dienos iššūkio jau buvo antroji diena.Pasiekimas nedidelis,bet svarbus. Pirmieji sveikinimai iš tingiai besikeliančio mylimojo ir tos akimirkos ryte,kai leidi sau neskubėti .

Kai prasideda sveikinimai darbe ir 15žmonių susirenka vien tik kad tave pagerbtų visada labai jautrūs,nes atrodo,kad nieko nepadarei,už ką galėtum gauti sveikinimus, tik gimei. Mokausi tiesiog šypsotis ir sakyti ačiū, o ne neigti tai ką jie sako.
Fantastiška karūna su skaičiumi 27 bylojo,kad jau ne jauniklė. Audra sakė,kad aš tokia pati,kaip atėjau į RETROFORMĄ, Lina puolė neigt ir sakė,kad toks amžius Pats Tas.
Labiausiai nustebino Gintarės dovanos, kurios visiškai nesuvokiamu būdu buvo perduotos Arūno rankomis. O šis nykštukas taip sustabdė žavingą akimirką ir įteikė dovaną,kad net norėjosi suploti rankomis!
Veikla kuri įsuka, neleidžia tau pietauti ir atsikvėpti, bet be galo įkvepia..Veikla kuri atskleidžia visus tavo netobulumus ,bet taip pat gėrisi tavo privalumais. Čia telpa visos emocijos,nes tai ką darau man yra visiškai tikra ir atrodo,kad apie mane. Apie mane -kitiems. Bet visada yra sunku išmokti pasakyti NE ir pagal planą važiuoti į vietą,kurioje būnu kasdien ir kur buvo nukreiptos gražiausios šio gimtadienio gėlės. Kaip kažkam sakiau draugai,nors ir gyvenantys ne Lietuvoj,labai jaučia ir pataiko į Vilniaus pavasarinį koloritą, o gal floristai tiesiog gerai dirba!:)
O kai krikšto mama eidama iš darbo užėjo pasveikinti, pasijaučiau tokia laiminga, kad turiu tiek svarbių žmonių šalia.Ir daugiau nieko nereikia, tik apsikabinti, kalbėtis ir spinduliuoti meilę gyvenimui.
Milenos žodžiai žinutėje buvo gražiausi,kokius esu skaičiusi savo gyvenime,nes labai taiklūs ir apie mane tokią,kokią atrodo pažįstu tik aš.
Po vakarienės išskubėjom į filmą,bet nesitikėjo,kad jis bus toks ..žiaurokas. Atsisukus į Agnę gretimoje kėdėje vis klausiau,kodėl mes atėjom į šitą filmą? Arūnas primindavo: nes jis laimėjo oskarą. A taip. Bet reikia pamatyti ir tai,ko gal šiaip nežiūrėtum. Vaizdas nepamirštamas,bet tikrai neblogas.
Ir grįžus namo tik vėlai vakare labai džiaugiausi,kad neišgėriau nė lašo, kad viduje tiek visko ,kas panašu į gyvenimą. Žinojau,kad tikrai labai norėsiu parašyti.
Bet tada dar nežinojau,kad kitądien laimėsiu puodelį paskambinus į radiją.Pabandykit ir Jūs-labai linksmas užsiėmimas kol važiuoji į darbą ryte:)

Apie pristatymą madoms redaktorėms gal nebesiplėsiu. O apie interjero projektą ir kelionę į Londoną gal dar parašysiu jei išsipildys ir įvyks:).

Ačiū už stovyklą -ačiū už maikę! Lina visada padėkoja, o aš mokausi to iš jos.

(įkvepiu atsukus nosį į Arūną) Tu esi mano įkvėpimas.

šešios valandos pokalbio-trys nepažįstamos merginos.normalu

jau sakiau,kad per 10 metų pakankamai prirašiau į šitą blogą , bet matyt dar bus atsitiktinių proveržių, kaip, štai, šis.

Nes labai maloniai dieną baigėm su viena filologe, kuri norėtų gyventi vietoj manęs, mano kambary. artimoj ateity. Ji mane įkvėpė parašyti. Vien tas pasakojimas,kaip ji pradėjo rašyti į mokyklos laikraštį nuo penktos klasės ir dabar jau rašo geriau. Toks paprastas ir tikras atgaivino manyje kažką apie mane. Tiesiog kuo daugiau esi mes- tuo mažiau esi tu. Dabar aš čia ir rašau apie save. Bet manęs nebūtų ,jei nebūtų mūsų.


dar svarsčiau eit skaityt, bet emocijų truputį per daug.

emocijos yra normalu.

vakar prieš užmigdama galvojau, kad tai toks pats jausmas kaip prarasti nekaltybę. Praėjo beveik šeši metai, o aš vėl taip pat verkiau. Nes ta emocija yra tokia stipri, kitaip jos išreikšt tiesiog negali ir ašara išrieda. Kažkoks lūžis įvyksta ir supranti,kad kelio atgal nėra. Aišku, yra visi kelio posūkiai ir pratęsimai, bet tas momentas išliks. išgyventas.

gimtadienis yra normalu.
stengtis dėl draugų yra būtina.
feedback'o poreikis yra normalu.

ir šviečiant saulei, plyštant galvai, lipant iš mašinos n'tajį kartą kažką vėl pasiimt ar einant į "pasimatymą" Arūnui sakia: bet iš principo aš esu labai laiminga... pabaigiau kažkaip miglotai bet pasakiau.

pasakyti ,kad myli,yra būtina.

prasprūdo mintis pro šalį

Jeigu Jums tikrai vis dar įdomu, ką aš veikiu, nes man tai labai įdomu sugebėti prisiminti. Tam,kad prisimintum, turi likti užrašyta..
pirmadienį su mylimuoju aplankėm bent tris prekybos centrus ir tame tarpe Ikėją. Sutikom bent vienus šakiečius ir vienus draugus. Nupirkom dovanas kelias. Antradienį buvom spektalyje, trečiadienį Donskio paskaitoj, ketvirtadienį - Agnės kalėdinė vakarienė namie. O šiandienos vakaro baigtis dar nežinoma. Tokia prieššventinė savaitė.

Negaliu plėtotis, turiu biški viską inventorizuot.

Are u POSITIVE NATION? **

"I'll go, wherever you go, wherever you take me, I'll go" 

 Tekstas nesikeičia, keičiasi tik žmonės kurie dainuoja.. Šį kartą skambėjo Laura Mvula, kurios energetika ir melodijos užbūrė. Savo ruoštu dėl Garbanoto Bossito turėjom daug pastabų,nes nebuvo nei pačio Bosisto,nei Narimanto.. Nerimo paukštė perskrido šia padangę.  bet sakėm,kad geriau šiem vyryčiams BASTILĖ būtų užleidus pagrindinę sceną, kol jie nesugrojo savo hitų .Tada jau išpūtę akis sėdėjom m,šypsojom.


"I'll go, wherever you go, wherever you take me, I'll go"

Gal dar prasukam pro Rygą? Tai prasukam? Juk pakeliui.
Labiausiai Rygoj patiko žiūrėt užvertus galvą pro priekinį stiklą į pastatų fasadų viršų, sukiotis po senamiestį,kai pagrindinėmis gairėmis tampa bažnyčių varpinės. Išlipti. Pasivaikščioti.

"I'll go, wherever you go, wherever you take me, I'll go"

Prasimerkiu -aplink beveik nieko nesimato. Sklendžiam rūke. Baisu .Apsimetu ,kad nieko nemačiau ir vėl užsimerkus miegu. Važiuojam toliau. Vėliau pabundu apie puse 5,jau prašvitę. Lietuvoj keliai geresni.

lets reach the sun!

Sunku pasakyti nuo ko apsvaigau daugiausiai.
Ėjimas svaigina pats savaime, stiproko alaus gurkšnis irgi svaigus,
bet suvokus,kad gražiausi Kazio mugės atvirukai yra Šaruko iš Garbanotų kūryba apsisuko galva labiausiai.

situacija maždaug tokia: su Daina prieinam prie atvirukų, sakau :"m..kokie mieli........." ,Daina renka vieną iš jų Vitai, tada aš užklausiu kainos ir pakėlus galvą pamatau Šarūną.Šarūnai?čia tavo? nustembu.. (nors ko čia stebėtis,) jo,mano..atsako jis ir jau ruošia vokelį,saldainėlį, tulpę likusią po vakarykščio koncerto skirto "moteručių" dienai. Pusbalsiu mokau Dainą,kad paprašytų autografo, kad parduosim paskui tuos atvirukus per aukcioną ,kai jis bus didelė žvaigždė, padarysim bizni:) autorius šypso į ūsą. Tada išsirenku atviruką sau, su Šventu Kaziuku ir parašu,kad parašytų linkėjimus ateities kartoms. taip atsirado Linkėjimai ateities vaikams.  Ir raudonas gvazdikas.

Plius odos meistras, kuris ieškojo marketingo specialisčių,
bobutė su kačiukais,
šaltalankių fanė-aš
ir šokoladai vokeliuose pavasariškai puikūs
skruzdėlynas,didžiausias iš tų,kuriuos turėjo atsivežę Rugelio šakiečiai
ir vakaro alus,kuriam nors vakarui:)

eilinė diena rojuj,
arba todėl Kazio mugė yra taip svarbu

kaip ir visi GB koncertai ,ypač nuo tada,kai jie sukūrė mano mėgstamiausią dainą. Vakar ji buvo palikta bisui. Lets reach the Sun!

knygų mugė.

Norėjosi palysti po kėde ,kai iš salės nuskambėjo : esu mačius keletą Jūsų Pasivaikščiojimų, kokia prasmė man dabar pirkti Jūsų knygą? Rytis atsakė, kad jokios prasmės ir gražiai kažką nukalbėjo. O aš ,laukdama kol Jis man raito autografą, drebančiu balsų išlemenau,kad viskas,ką mes galime padaryti atsidėkoti už visus pasivaikščiojimus tai yra nupirkti krūvą tokių knygų... Jis sakė-Ačiū,Ieva.
Po to ,kai radom LAPAS leidyklos stendą džiūgavau- o tai gi čia visi susirinkę! ir Karalius ir Parulskis! Agnė pirko Ambraso architektų biuro albumą, Ambrasas pasirašinėjo, o aš galvojau,kaip čia padaryt,kad galėčiau Parulskį dažniau matyt..ir tik likus viena,vaikščiodama tarp knygš supratau,kad tai,ko norėjau paklausti Ernesto buvo klausimas : kada Jūs išleisite naują knygą?
LRT studija buvo perpipdyta nuolat, tad iš to nusiminimo,kad 16val nebesibroviau klausyti Užkalnio ir Tapino pašnekesių į Sabaliauskaitės knygos pristatymą atėjau iš anksto, įpuldama į prieš tai buvusią diskusiją apie nežinomos man autorės romaną. Atsisėdau šalia kėdžių, pakišus kojas po savim, labiau pasieny. Operatorius nukreipė kamerą į manę. m. Ir tada atėjo Sabaliauskaitės šou pradžia. Jos galėčiau klausytis amžinai, tas balso tembras ,kaip yra pastebėjęs vienas pažįstamas, yra nuostabus, užburiantis ir mąsinantis, o turinio prasme ji nenusileidžia daugeliui. Tai dabar noriu skaityt tik Silva rerum. bet neturiu. O pradėt reikės nuo pradžių,nuo pirmos dalies. Pradėsiu ,kada kai perskaitysiu tai ką turiu.

dar spėjau ir su Birute pasilabint, būsimos knygos stendą apžiūrėt,ir apie knygų mugės komerciškumą apšnekėt. Bet viskas gerai,jei tau galvoj viskas gerai. - Čia jau mano išvada. Nes įmanoma ir KAzio mugėj plaukti pasroviui, valgant barankas ir nesiparint,kad daug žmonių ,ar kad nieko nematai. Tiesiog plauki pasroviui,valgai barankas ir mėgausjies akimirka. PEACE

norėjosi ir parašyt, nes papasakot vis tiek niekad nemokėsiu.o ir nelabai kam įdomu.

mėta

ir keisčiausia yra tai, kad kai sakau, kad šiandien tai jau tikrai nieko nebepadarysiu išgėrus puodelį matės ir atsisėdus į savo traškančią kėdę, nurimstu, nuovargis nuslūgsta ir dar kažką padarau. o padaryt,kol kas reikia tik vieną projektą.

Kai Lina atskrenda, viskas šiek tiek įsimagnetina. Kartais gali atrodyti,kad per stipriai, bet maloniai svaigina, kai jos komponuojamos dirbtinės šakelės su alyvuogėmis tampa kosmosu galvoje ir viskas siūbuoja.
Rytoj vėl sulauksim Jerome, vėl grožėsis ponios deriniais. O man kol kas galvoj tik mėta. Ir brukas su granitu.

nėra nuotaikos

aš nei liūdžiu ,nei džiaugiuosi tarp mažų rytojaus darbų, užsirašau ir *paimti diplomą  

Hello alone

it's you and me again.


taip prasidėjo.raudojau ir sakiau mamytei,kad labai labai liūdna dėl to yra.
gaivino paprastas gražus filmas su Banioniu ir jaunai gaivių Bagdzevičium : Nesėtų rugių žydėjimas, vos neperžiūrėjau jo du kartus,
pokalbiai ir Tigriaus vadinimas Murkliu Batuotu,
pokalbiai apie valią,
skaitiniai apie kasdienybę
gal dar kažkas ,ko neprisimenu.
bet turbūt ne tai svarbiausia.

Daina,

Su Kaziu atrodo ateina pavasaris, gal dar bus šalnų,bet jau bus nebe taip baisu.
Sekmadienis gera diena - kai gali ištiesinta nugara, pakelta galva eiti namo. Pasidžiaugiant, kad labai malonu gyventi gyvenimą. Matyti kitus gyvenančius gyvenimą. čia man turbūt biški čik čirik po apokalipsinių sapnų,nes šianakt kažkaip norėjau išgyvent. Aš turbūt susenus,bet bet sakė,kad vidiniai brandi. Nors nieko čia brandaus rašyti blogo įrašus. Bet Daina sakė,kad laukia,kol parašysiu. Kaip aš laukiu sekmadienių.

Šitoj vietoj norisi gražiai parašyt "ir blogi laikai  taps gerais,kai vėl tave pamatysiu.."

sekta

jei prieš kažkiek laiko būčiau klausus Adomo ,kas yra lindyhop'as, jis tikrai būtų atsakęs, kad sekta.
sekta, kur sekmadienius švenčia su medaus tortais, kur vieni kitiems šypsosi, vieni iš kitų draugiškai juokiasi, šaukia "bravo" arba tiesiog drąsinančiai vedasi šokti. tokie žmonės neklausia ką tu studijuoji, kiek tau metų, dažniausiai ir vardo nepaklausia, bet duoda tiek daug energijos, kad tvistini atsilošus ir kitadien jauti, kad buvo geri tvistai:)
tada visą savaitę gali šypsotis vien nuo minties, kad žinai, ką reiškia jaustis laiminga, juoktis .

bet ne visi eiliniai yra neeiliniai.

pabaigos pradžia

Žiūrėdama į Vilnių nuo trijų kryžių kalno negalėjau patikėt,kad gali būt taip gražu. o tėtis paskambinęs linkėjo kad gerai pasisektų pabaigt mokslus. Šitie metai bus paskutiniai. Gal tik pasaulio pabaigos nebus.

viskas gerai,jei tik šitokios bėdos

kas gali būti blogiau už įsimylėjėlio agoniją:>

tai ir yra Kalėdos.

vienintelis laiškas,kurį gaunam per metus - iš 90mečio prosenelio. labai gera, kad yra kam atrašyti.

tamsta

šiaip tai sveika pabūt tuos festivaliuos. labai daug yra apie ką pagalvot paskui,
galvoj suskamba ar tu jį matei..ir jį ir jį ir jį..visi išsiskiriantys,vedantys iš proto,tobuli arba tiesiog pažinti.

iš serijos kaip suviliot vaikiną- atsakyta buvo: kam tau jo reikia, geriau keliaut arba... keliaut. Po tokio atsakymo beliko eit miegot. (man reikėjo vaikino fiziko-o, nes Dagas sakė, kad vaikinas poetas nesiskaito)....iš esmės pokalbių temos nesikeičia, keičiasi kompanija.

ir man labai nepatinka,kai jaučiu spaudimą.Šian, kai tėtis sakė,kad man reikia dirbt iškart susinervinau. Matyt man reikia į sukarintą stovyklą Korėjoj.

dar niekad nebuvau buvus šitoj nakty

viskas gerai,kai namuose dar yra košės ir kepa pyragas.
nors ir sužinojom,kad po tebūnie nakties būna tebūnie rytas,bet negalvojau,kad jis bus toks vėlyvas valgant kiaušinienę su kumpiu.

viskas gerai,kai turi mažutę draugutę pašonėj,kuri maitina draže saldainiukais ir kantriai pusvalandį stovi prie įėjimo į juodąją salę...o spektaklio metu juokiasi juokiasi juokiasi._sparnuotasis matas
"ar nori pabučiuot Palubenką?"_iš serijos markas palubenka
hansome tourists_nors maršrute lyg  ir turėjom užeit į mokytojų kiemelį,bet ten jau vėliau patekti nebuvo įmanoma
Audingai?_visiškai gatavas,bet mums nesvarbu
panašu,kad ten buvo didžiausias tuo metu Vilniuj vykęs koncertas,nors ir su prastai įgarsintu vokalu_rasabasa
o džiazas nuvedė ten kur šilta,kur panorėjus atsiveria vaizdai į sirgalių šokį repetuojančius aistruolius,sėdėjau atsirėmus į sieną ir užsimerkus_tarasovas ir co.

rytoj dieduko 90as gimtadienis

to nenupasakosi, bet labai norisi.

labai norisi nepamiršt tų ašarų, kurios reida kai matai tikrus ryšius tarp žmonių: mamytė abiem rankom apkabina dieduką per kaklą ir bučiuoja jam galvą, o jis jai kalba apie aušrą, kai auštant jis keliasi ir galvoja, va jau aušra aušta ir prisimena Aušrą. lygiai taip pat tikrai seserys kalbasi, kaip jos juokdavosi(gal nesuprasi iš ko konkrečiai,bet pokalbis turi tą jausmą, kurį jos abi prisimena).

Diedukas mato per televiziją, kaip žmonės myli šuniukus, bet jam jų taip labai nereikia. Pasakoja, kaip su juo tai mušdavosi,o paskui draugais buvo. Mažiausiai pusantrų metų viešniai sako,"o tai pabalavosim, ar ne?" Kiekvienas žodis, judesys atrodo tikras, svarbus ir šventas.

to nenupasakosi, reikia jį pamatyt. pavaikščiot po daržus ir apžiūrėt pirtelę, kuri nieko nekainavo-viskas iš savartyno sunešta. Jo brolis buvo pirmu sekretorium, o jis - brigadininku geležinkely.

o su chirurgui, kuris matyt širdies stimuliatorių įstatė, susitarė ,kad pakvies į kitą jubiliejų, kai sulauks 100metų.

nenustebčiau.

tokios dienos labai motyvuoja gyvent teisingai ir gražiai.

bliūzoonaktjys

labiausiai patiko juoktis.
labiausiai nepatiko viską suprasti.