16 kovo, 2015

šešios valandos pokalbio-trys nepažįstamos merginos.normalu


jau sakiau,kad per 10 metų pakankamai prirašiau į šitą blogą , bet matyt dar bus atsitiktinių proveržių, kaip, štai, šis.

Nes labai maloniai dieną baigėm su viena filologe, kuri norėtų gyventi vietoj manęs, mano kambary. artimoj ateity. Ji mane įkvėpė parašyti. Vien tas pasakojimas,kaip ji pradėjo rašyti į mokyklos laikraštį nuo penktos klasės ir dabar jau rašo geriau. Toks paprastas ir tikras atgaivino manyje kažką apie mane. Tiesiog kuo daugiau esi mes- tuo mažiau esi tu. Dabar aš čia ir rašau apie save. Bet manęs nebūtų ,jei nebūtų mūsų.


dar svarsčiau eit skaityt, bet emocijų truputį per daug.

emocijos yra normalu.

vakar prieš užmigdama galvojau, kad tai toks pats jausmas kaip prarasti nekaltybę. Praėjo beveik šeši metai, o aš vėl taip pat verkiau. Nes ta emocija yra tokia stipri, kitaip jos išreikšt tiesiog negali ir ašara išrieda. Kažkoks lūžis įvyksta ir supranti,kad kelio atgal nėra. Aišku, yra visi kelio posūkiai ir pratęsimai, bet tas momentas išliks. išgyventas.

gimtadienis yra normalu.
stengtis dėl draugų yra būtina.
feedback'o poreikis yra normalu.

ir šviečiant saulei, plyštant galvai, lipant iš mašinos n'tajį kartą kažką vėl pasiimt ar einant į "pasimatymą" Arūnui sakia: bet iš principo aš esu labai laiminga... pabaigiau kažkaip miglotai bet pasakiau.

pasakyti ,kad myli,yra būtina.

Komentarų nėra: