Tyli lapkričio prieblandos magija.

Gulėjimo ant sofos ir skrolinimo seansus vis dažniau nutraukia nesuvokiami judesiai pilve. Viskas taip elementariai paprasta, bet mane kaskart vis stebina mintis apie augantį atskirą kūną. Ir žiūriu, kad elementorius apie gimimo stebuklą keičia psichoanalizės vadovai su dviejų milijonų metų veikėjomis, kurios naikina ribas tarp mito ir realybės.
Dar turiu truputį laiko rasti atsakymą apie tai,kas iš kur atsiranda, sužinoti,kuriose pasaulio dykynėse glūdi sielos lobynai ir tada gal turėsiu stiprybės nesisavinti to kūrinio, kuris pasirinko mus su Arūnu.

Laikas pilnas magijos,o vaizduotė įjungta visu pajėgumu bando atspėti,kokio dydžio gims mažiukas.
Ir visi buitiniai rūpesčiai išsitrina,kai smegenyse užtrumpina ir negali suprasti,ką kalba giminės prie stalo. Tada pamiegi, paverki, pabandai sukomponuoti sakinį, išsimaudai šalto oro voniose ir vėl grįžti į tą patį kūną.

Tėtis sakė, kad vaiko gimimas - tai bobų reikalas. Sunku paneigti.

priešvestuviniai sapaliojimai

Pasidarė įdomu pagalvoti,kaip jaučiuosi, kai liko 3mėnesiai iki šių metų svarbiausios datos.
Atrodo,kad nieko ypatingo nejaučiu,bet kartais pramuša. Pagrindinis neformalus kredo yra apie tai,jog darome šventę,kuri mums įdomi - o kap pavyks nežinom.

Baisiausia, kai kalbėdama ,sakau "mano vestuvės",nors sėdi Arūnas šalia ir turėtų skambėti :mūsų.

Sapnuose išgyvenau jau turbūt šimtą scenarijų, bet nei vieno ramaus ir užtikrinto.

Nors racionaliai pagalvojus- pergyvent visai nėra dėl ko. Viskas klostosi taip sklandžiai,kaip turbūt negalėjau įsivaizduot, nors ir nemėginau to daryti.  Viskas dėliojasi taip ramiai, savaime, nuoširdžiai ir natūraliai, kaip galvojau,kad gyvenime išvis nebūna.Šitoj vietoj galima paminėt Kalėdas kai kūkčiojau dėl to,kad nežinojau ar švęsti kaime-tikrai geriausias sprendimas,gąsdinau vyrus ir skaudinau Arūno mamą; paniką,kai mirus Babytei, šventę nusprendėm perkelti į kokią nors sodybą ir sausio vidury viskas jau buvo rezervuota. Bet kiek visko susidėliojo kaip per sviestą. Pvz kaip Lina man suorganizavo  šukuosenos ir visokių grožio procedurų planą,o Anastasijai  jau galėsiu pradėt rašyti padėką už tai ,kad ji globoja ne tik fotografavimo paslaugų,bet ir visais kitais klausimais: pradedant dienotvarkės sudėliojimu ir baigiant makiažu, kvietimais ir nenuilstamai atsako į visokius nepatyrusiųjų klausimus. Daug jau visko sudėliojom,bet atrodo,kad nemažiau dar ir liko.

o tuo metu sėju salotas ir gėles, pasirūpinu žieminių striukių vasarojimu po lova, skaitau Ikoną, "Ar tai menas", neskaitau angliškų žurnalų,kuriuos nusiperku,kad skaityčiau, darbe kovoju ne tik su meistrais,perkrautytojais,bet ir su savo demonais,kurie visada klausia: Ieva, ar tu tikrai dirbi tai ,ką norėtum. Bet aš tikrai nemanau,kad bus pasaulyje tokia darbo vieta,kurioje jausčiausi geriau,nei dabar. O kolkas bandysim padėt Vitai su namo projektu ir  tiek.

Ai,dar šiandien pradėjau alpti per suknelės primatavimą,nebegalėjau pastovėt, sukosi galva. Bet čia gal nieko.

šešios valandos pokalbio-trys nepažįstamos merginos.normalu

jau sakiau,kad per 10 metų pakankamai prirašiau į šitą blogą , bet matyt dar bus atsitiktinių proveržių, kaip, štai, šis.

Nes labai maloniai dieną baigėm su viena filologe, kuri norėtų gyventi vietoj manęs, mano kambary. artimoj ateity. Ji mane įkvėpė parašyti. Vien tas pasakojimas,kaip ji pradėjo rašyti į mokyklos laikraštį nuo penktos klasės ir dabar jau rašo geriau. Toks paprastas ir tikras atgaivino manyje kažką apie mane. Tiesiog kuo daugiau esi mes- tuo mažiau esi tu. Dabar aš čia ir rašau apie save. Bet manęs nebūtų ,jei nebūtų mūsų.


dar svarsčiau eit skaityt, bet emocijų truputį per daug.

emocijos yra normalu.

vakar prieš užmigdama galvojau, kad tai toks pats jausmas kaip prarasti nekaltybę. Praėjo beveik šeši metai, o aš vėl taip pat verkiau. Nes ta emocija yra tokia stipri, kitaip jos išreikšt tiesiog negali ir ašara išrieda. Kažkoks lūžis įvyksta ir supranti,kad kelio atgal nėra. Aišku, yra visi kelio posūkiai ir pratęsimai, bet tas momentas išliks. išgyventas.

gimtadienis yra normalu.
stengtis dėl draugų yra būtina.
feedback'o poreikis yra normalu.

ir šviečiant saulei, plyštant galvai, lipant iš mašinos n'tajį kartą kažką vėl pasiimt ar einant į "pasimatymą" Arūnui sakia: bet iš principo aš esu labai laiminga... pabaigiau kažkaip miglotai bet pasakiau.

pasakyti ,kad myli,yra būtina.

tai nuostabu ,bet tai yra tiesa.

Kitas ruduo, senamiestis kitoks ir vėl labai jaukus.

Čia tokie namai,kuriuose vaikščioju su batais.
Čia šoku kaip vaikas pagal mėgstamiausias dainas/ nes tik vaikas iškvietęs šokti suaugusįjį gali jį priversti šokti tarsi, jo niekas nematytų. mato visi ,kas nori ir gal juokiasi, nes matausi tik aš , vaiko nesimato.
Čia mieliausi pokalbiai apie tai,kaip renku automobilių vairuotojų mirksiukus.
Čia prisimenu pokalbį apie tai,kad mes vaikai, kol dar patys savo vaikų neturim.


"Tai yra nuostabu , Bet tai yra tiesa. "  (Cezario Graužinio "Dr. Faustas")

Aš jau truputį per daug myliu save.
Ir nieko man netrūksta.

Are u POSITIVE NATION? **

"I'll go, wherever you go, wherever you take me, I'll go" 

 Tekstas nesikeičia, keičiasi tik žmonės kurie dainuoja.. Šį kartą skambėjo Laura Mvula, kurios energetika ir melodijos užbūrė. Savo ruoštu dėl Garbanoto Bossito turėjom daug pastabų,nes nebuvo nei pačio Bosisto,nei Narimanto.. Nerimo paukštė perskrido šia padangę.  bet sakėm,kad geriau šiem vyryčiams BASTILĖ būtų užleidus pagrindinę sceną, kol jie nesugrojo savo hitų .Tada jau išpūtę akis sėdėjom m,šypsojom.


"I'll go, wherever you go, wherever you take me, I'll go"

Gal dar prasukam pro Rygą? Tai prasukam? Juk pakeliui.
Labiausiai Rygoj patiko žiūrėt užvertus galvą pro priekinį stiklą į pastatų fasadų viršų, sukiotis po senamiestį,kai pagrindinėmis gairėmis tampa bažnyčių varpinės. Išlipti. Pasivaikščioti.

"I'll go, wherever you go, wherever you take me, I'll go"

Prasimerkiu -aplink beveik nieko nesimato. Sklendžiam rūke. Baisu .Apsimetu ,kad nieko nemačiau ir vėl užsimerkus miegu. Važiuojam toliau. Vėliau pabundu apie puse 5,jau prašvitę. Lietuvoj keliai geresni.

laisvas kritimas. balansas

"Jei gyveni tik akimirkai, laisvas kritimas pasiutusiai malonus. Bet kai imi rūpintis,kas bus kitą akimirką, malonumas išblėsta."

taip ryte skaičiau R.Bach "Tiltas per amžinybę" knygoj ir turbūt tik todėl apniukusią popietę sugebėjau nušokt su guma nuo Drambliaskrydžio aikštelės. Buvo labai gerai. Visoj picoj irgi buvo labai gerai, bet maždaug nusprendėm,kad po laisvo kritimo skrandžiai susitraukia ir neįveikėm didelių picų.

Turbūt tai buvo naujausia emocija,be kurios palaipiojimas nebūtų likęs toks efektingas. Grįžus miegojau Čipsą apsikabinus.

Dabar kažkaip taip gaunasi - miegu neribotai. Laike. T.y. nebūtinai tada,kai yra naktis. Savaitgaliai išbalansuoja.

viskas viename

to ,ko nėra nuotraukose- neįvyko.
to, kas neaprašyta bus pamiršta,.
tad dar kol prisimenu vardiju sau, apie herojus..
apie tuos, kurie sukūrė VAROM festivalį (be alkoholio)
apie tuos,kurie patikėjo,pasitikėjo vieni kitais ir mokėjo linksmintis.

ir truputį ,kolkas viskas atrodo per gerai,todėl trūksta žodžių.

MAskcva

praeitą vasarą galvojau,kad yra šansų išvažiuoti į Maskvą dirbt pagal specialybę.
Challenge accepted!

pramuša. tvarkausi namus ,bet ne gyvenimą

Žygelis

norisi nepamiršt žvelgimo į Vievį ir pirmų tobulos vasaros kvapų :bėgių, kaimo., su jais prasidėjo kelionė link Neries kairiojo kranto parko. Pakeliui dar apvažiavom Panerių dvarą,tik nesupratau aš ar jis gražus,ar gyvenamas, ar su priestatu, ar šiaip nesimetriškas.

tobuliausi man buvo tokie takai, kai balsu tari  "tobula" ir vėl paskęsti miško tankmėj..

Kadangi atstumai nedideli,spėjom nuklįst ir vėl įtaikyt į trasą. Vis papildomi keli kilometrai mynimo:)

vieną iš regyklų pasiekėm jau saulei nusileidus. čia nieko nesimato, bet gražiausias buvo miško patalas tobulai nuaustas.

O apartamentų su laužaviete apačioj,miegojimu viršuj ir krioklio dušu būtume turbūt jau neberadę,jei ne T. nupasakojimai, ir poilsiaujančiujų geranoriška kalba, po kurios buvom nukreipti reikiamu mišku takeliu.









keptos dešrelės vakarienei, pižoniški pusryčiai ir nežinia kas blogai.

mano keliai tik man žinomi.

tikiuosi, kad mano pomėgis parinkti skirtingą nei eismo tvarkaraščiai siūlo optimalų maršrutą pasiteisins ir ... Berlyne.

naktį

Paukščiai naktį beveik nenutyla. Klykauja tikrąja to žodžio prasme. Visiškai gera juos girdėt.

po miško

Visiško sekmadienio sekmadieniška daina. Atgaivino vegan stuff . po visko. Po miško (supratau ,kad gamtos jėgas geriu nugara)

sakydavau ,kad dėl skonio nesiginčijama, o tėtis mokė, kad yra geras ir blogas skonis. Šitie - patys skaniausi.

brainstorminu,kol dar galiu. reikia atsipalaiduot ir vaikams smagias erdves suprojektuot.

gyvent lengviau vien dėl tokių sapnų, kurie svaigina su pabudus skraidina. galite tai vadinti lemties ženklais. aš tik lipdama laiptais stipriai šypsausi.

labanakt.