Pasidarė įdomu pagalvoti,kaip jaučiuosi, kai liko 3mėnesiai iki šių metų svarbiausios datos.
Atrodo,kad nieko ypatingo nejaučiu,bet kartais pramuša. Pagrindinis neformalus kredo yra apie tai,jog darome šventę,kuri mums įdomi - o kap pavyks nežinom.
Baisiausia, kai kalbėdama ,sakau "mano vestuvės",nors sėdi Arūnas šalia ir turėtų skambėti :mūsų.
Sapnuose išgyvenau jau turbūt šimtą scenarijų, bet nei vieno ramaus ir užtikrinto.
Nors racionaliai pagalvojus- pergyvent visai nėra dėl ko. Viskas klostosi taip sklandžiai,kaip turbūt negalėjau įsivaizduot, nors ir nemėginau to daryti. Viskas dėliojasi taip ramiai, savaime, nuoširdžiai ir natūraliai, kaip galvojau,kad gyvenime išvis nebūna.Šitoj vietoj galima paminėt Kalėdas kai kūkčiojau dėl to,kad nežinojau ar švęsti kaime-tikrai geriausias sprendimas,gąsdinau vyrus ir skaudinau Arūno mamą; paniką,kai mirus Babytei, šventę nusprendėm perkelti į kokią nors sodybą ir sausio vidury viskas jau buvo rezervuota. Bet kiek visko susidėliojo kaip per sviestą. Pvz kaip Lina man suorganizavo šukuosenos ir visokių grožio procedurų planą,o Anastasijai jau galėsiu pradėt rašyti padėką už tai ,kad ji globoja ne tik fotografavimo paslaugų,bet ir visais kitais klausimais: pradedant dienotvarkės sudėliojimu ir baigiant makiažu, kvietimais ir nenuilstamai atsako į visokius nepatyrusiųjų klausimus. Daug jau visko sudėliojom,bet atrodo,kad nemažiau dar ir liko.
o tuo metu sėju salotas ir gėles, pasirūpinu žieminių striukių vasarojimu po lova, skaitau Ikoną, "Ar tai menas", neskaitau angliškų žurnalų,kuriuos nusiperku,kad skaityčiau, darbe kovoju ne tik su meistrais,perkrautytojais,bet ir su savo demonais,kurie visada klausia: Ieva, ar tu tikrai dirbi tai ,ką norėtum. Bet aš tikrai nemanau,kad bus pasaulyje tokia darbo vieta,kurioje jausčiausi geriau,nei dabar. O kolkas bandysim padėt Vitai su namo projektu ir tiek.
Ai,dar šiandien pradėjau alpti per suknelės primatavimą,nebegalėjau pastovėt, sukosi galva. Bet čia gal nieko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą