šešios valandos pokalbio-trys nepažįstamos merginos.normalu

jau sakiau,kad per 10 metų pakankamai prirašiau į šitą blogą , bet matyt dar bus atsitiktinių proveržių, kaip, štai, šis.

Nes labai maloniai dieną baigėm su viena filologe, kuri norėtų gyventi vietoj manęs, mano kambary. artimoj ateity. Ji mane įkvėpė parašyti. Vien tas pasakojimas,kaip ji pradėjo rašyti į mokyklos laikraštį nuo penktos klasės ir dabar jau rašo geriau. Toks paprastas ir tikras atgaivino manyje kažką apie mane. Tiesiog kuo daugiau esi mes- tuo mažiau esi tu. Dabar aš čia ir rašau apie save. Bet manęs nebūtų ,jei nebūtų mūsų.


dar svarsčiau eit skaityt, bet emocijų truputį per daug.

emocijos yra normalu.

vakar prieš užmigdama galvojau, kad tai toks pats jausmas kaip prarasti nekaltybę. Praėjo beveik šeši metai, o aš vėl taip pat verkiau. Nes ta emocija yra tokia stipri, kitaip jos išreikšt tiesiog negali ir ašara išrieda. Kažkoks lūžis įvyksta ir supranti,kad kelio atgal nėra. Aišku, yra visi kelio posūkiai ir pratęsimai, bet tas momentas išliks. išgyventas.

gimtadienis yra normalu.
stengtis dėl draugų yra būtina.
feedback'o poreikis yra normalu.

ir šviečiant saulei, plyštant galvai, lipant iš mašinos n'tajį kartą kažką vėl pasiimt ar einant į "pasimatymą" Arūnui sakia: bet iš principo aš esu labai laiminga... pabaigiau kažkaip miglotai bet pasakiau.

pasakyti ,kad myli,yra būtina.

rekomendacijos

visada išeidama iš namų žinau,kad reikia išsiplauti galvą ir pasidažyt akis, bet per laisvadienį leidžiu sau to nedaryti ir galvoju, ai vis tiek nieko nesutiksiu.
Ir , žinoma, rakindama dviratį girdžiu : IEVA? labas!
Traškis kaip visada pasitempęs, su didele šypsena ..persimetėm keliom mintim apie gyvenimą, ir tuos karoliukus ant mano dviračio stipinų. Visi juokiasi iš manęs dėl to, bėt man kažkaip netrukdo. Yra tema pokalbiui:) Bet labaiusiai iš šio mūsų susitikimo įstrigo jo žodžiai : rekomenduoju, jei tik yra galimybė nieko nelaukti . Aš prieš tai jo buvau paklausus kiek jo mažąjai laiko ir kaip jie gyvena.

Tokios tad tobulų tėčių rekomendacijos:)

Are u POSITIVE NATION? **

"I'll go, wherever you go, wherever you take me, I'll go" 

 Tekstas nesikeičia, keičiasi tik žmonės kurie dainuoja.. Šį kartą skambėjo Laura Mvula, kurios energetika ir melodijos užbūrė. Savo ruoštu dėl Garbanoto Bossito turėjom daug pastabų,nes nebuvo nei pačio Bosisto,nei Narimanto.. Nerimo paukštė perskrido šia padangę.  bet sakėm,kad geriau šiem vyryčiams BASTILĖ būtų užleidus pagrindinę sceną, kol jie nesugrojo savo hitų .Tada jau išpūtę akis sėdėjom m,šypsojom.


"I'll go, wherever you go, wherever you take me, I'll go"

Gal dar prasukam pro Rygą? Tai prasukam? Juk pakeliui.
Labiausiai Rygoj patiko žiūrėt užvertus galvą pro priekinį stiklą į pastatų fasadų viršų, sukiotis po senamiestį,kai pagrindinėmis gairėmis tampa bažnyčių varpinės. Išlipti. Pasivaikščioti.

"I'll go, wherever you go, wherever you take me, I'll go"

Prasimerkiu -aplink beveik nieko nesimato. Sklendžiam rūke. Baisu .Apsimetu ,kad nieko nemačiau ir vėl užsimerkus miegu. Važiuojam toliau. Vėliau pabundu apie puse 5,jau prašvitę. Lietuvoj keliai geresni.

laisvas kritimas. balansas

"Jei gyveni tik akimirkai, laisvas kritimas pasiutusiai malonus. Bet kai imi rūpintis,kas bus kitą akimirką, malonumas išblėsta."

taip ryte skaičiau R.Bach "Tiltas per amžinybę" knygoj ir turbūt tik todėl apniukusią popietę sugebėjau nušokt su guma nuo Drambliaskrydžio aikštelės. Buvo labai gerai. Visoj picoj irgi buvo labai gerai, bet maždaug nusprendėm,kad po laisvo kritimo skrandžiai susitraukia ir neįveikėm didelių picų.

Turbūt tai buvo naujausia emocija,be kurios palaipiojimas nebūtų likęs toks efektingas. Grįžus miegojau Čipsą apsikabinus.

Dabar kažkaip taip gaunasi - miegu neribotai. Laike. T.y. nebūtinai tada,kai yra naktis. Savaitgaliai išbalansuoja.

turinio trūkumas

"Man vakar buvo labai laiminga diena nedaug gyvenime tokiu buvo iki 10gal"

tikiuosi ,kad užauginsiu vaikus,kurie taip pat mane džiugins,kaip aš tėtį, kai pasiėmiau jį iš stoties ir važiavom į Karveliškes. Jis mane drąsino, kad nieko baisaus,jei į ką nors ir atsitrenksiu bevairuodama ir kažkaip gerai jautėsi sėdėdamas keleivio vietoj. Kažką man visą kelią porino, o aš maždaug koncentravausi į kelią.

Aišku daugiau adrenalino buvo dar prieš tai pilant degalus, nes visi tokie panašūs dalykai daromi pirmą kartą labai įsimena, būna truputį kurioziški ir pamišę. Jei tau nepatinka raktelis smirdintis dyzeliu-gali pasiimti iš spintos kitą:)

Pati sau šauni didvyrė pavėluotai atvykau į darbą, o po darbo viešėjom pas Gintare live festivalio įkūrėją ir žiūrėjom nuotraukas apie  dvi  dienas ,kurios buvo pilnos vasariško festivalinio oro,nuotaikos ir labai puikių žmonių . Labiausiai man patiko Gintarės mama ir močiutė, hamakas, ir sidras iš karučio.


O šiandien malšinau turinio trūkumą nauja, pe gimtadienį gauta knyga. Nusimato puikus skaitymas, nes nuo pirmo sakinio supratau,kad skaityti bus puiku.

Tylos!

iš komforto zonos galima išeiti ,kai iš namų išvažiuoji su ne savo raktais. Aišku,tai nebe pirmas kartas, tik šįkart Daina išvažiavo į Kauną nerimaudama ar aš išvis kokius nors raktus turiu. Aš turėjau .Jos raktus. Tik likus 20iai min iki spektaklio pradžios supratau,kad raktai nuo dviračio spynos irgi liko namie..su visais kitais mano raktais. Taip teko priimt sprendimą ar per 30laipsnių (beveik) karštį važiuoti iki namų juos pasiimt ir saugiai prisirakint dviratį kažkur prospekte ar..nevažiuot:) taip sukūriau situaciją,kai festivalio savanorę užklupau su įžūliu klausimu,kur aš galėčiau pasistatyt dviratį teatro viduje. Ji man liepė palaukti ir iškviestas vaikinas nuvedė mane pro tarnybinį įėjimą ,kur pusrūsyje mano mielasis dviratėlis laukė keletą valandų kol pažiūrėsiu tris spektaklius.

primasis, Giniočio režisuotas Trys seserys labai gerai patiko, nes jame Maskva irgi buvo svajonių miestas, o santuoka mažiau meilės ,labiau tarnystės reikalas. Ir labai gražus santykis seserų ir brolio. visom prasmėm. Tuo metu galvojau,kad liksiu be savo seseriškai būtinos Dainos. kol kas per vasarą. Atrodo kad liksiu viena.Nes tik seserys ir broliai gali būti tokiu stipriu ryšiu susieti.

antrasis ,uostamiesčio  žaidimėlis sukrėtė iki pykinimo. akimirką net pykau,kad pamiršau apie ką buvo pirmasis spektaklis ,vien tik dėl pastarojo nesąmoningo/pasąmoningo poveikio. Spėjau net patikėt,kad mes nebegalėsim išeiti iš šitos salės. "Jūs esate areštuoti"

ir trečiasis ikoninis.visas jau nuo pradžių iki galo du kartus peržiūrėtas ir dar galėčiau žiūrėti keletą kartų. Labai geras. Kamilės. Sapnas.

šiandien jaučiausi taip,kaip tame restorane į kurį norėjo seserų brolis, kur žmonių daug,nei vieno iš jų nepažįsti--bet jokiu būdu nesijauti vienišas. Penktadienio vakarą Vilnius gaudė.

atostogos,

reikėjo į klausimą ,ką veiksi per atostogas atsakyti "dirbsiu su savim"

turbūt interesantai taip pat nustebtų,kaip tie,kurie spoksojo į mano tėtį didžiojo šeštadienio vakarą perkantį pieną o ne alų.

grįžus namo išgirdau du dalykus:

iš tėčio : geriau eiti į mišką,nei į spektaklį, nes jei norėsi - miške viską suprasi, tam nereikia dramaturgijos 

iš filmo: (beje apie Apple įkūrėją ) be as simple as you can ,būk paprastas, kiek gali.

na ir apie tuos nekeliaujančius žmones,kad jie tik egzituoja, ne būna. taupysiu bilietams į Gruzija, mamytei.

ir apie meditacija,kuri būtina, tik jos formos gali būti netikėtai paprastos.

big bang

Tėvas
Pokalbiai rimtomis temomis
Paskutinė medaus mėnesio diena
Mona

Karštas dienas gaivino vėsios filmų peržiūros.
Mieste, kuriame dabar gal jau gyvent nebenorėčiau, bet kuriam tikrai netinka prisigėrimo momentas.
Bet šitoj vietoj iškyla daug klausimų,kokią Nidą rodysiu savo vaikams, kokia būti norėčiau ir ar sugebėčiau.

Norėjosi daugiau skaityti, nei maudytis, bet kai pakilo vėjas ir bangos norėjosi daugiau maudytis.
Jau nebegalėčiau pasakyti,kaip baigėsi Liz romanas su brazilu,nes turbūt daugiau galvojau apie savo romanus kabančius ore ir visiškai nepanašius į realybę.

Nes atrodo,kad man dar labai toli iki "turėjimo ką pasakyti",bet tuo pačiu atsiranda didelis noras tobulėti.
arba tiesiog pasižiūrėt į save iš naujo.

Žygelis

norisi nepamiršt žvelgimo į Vievį ir pirmų tobulos vasaros kvapų :bėgių, kaimo., su jais prasidėjo kelionė link Neries kairiojo kranto parko. Pakeliui dar apvažiavom Panerių dvarą,tik nesupratau aš ar jis gražus,ar gyvenamas, ar su priestatu, ar šiaip nesimetriškas.

tobuliausi man buvo tokie takai, kai balsu tari  "tobula" ir vėl paskęsti miško tankmėj..

Kadangi atstumai nedideli,spėjom nuklįst ir vėl įtaikyt į trasą. Vis papildomi keli kilometrai mynimo:)

vieną iš regyklų pasiekėm jau saulei nusileidus. čia nieko nesimato, bet gražiausias buvo miško patalas tobulai nuaustas.

O apartamentų su laužaviete apačioj,miegojimu viršuj ir krioklio dušu būtume turbūt jau neberadę,jei ne T. nupasakojimai, ir poilsiaujančiujų geranoriška kalba, po kurios buvom nukreipti reikiamu mišku takeliu.









keptos dešrelės vakarienei, pižoniški pusryčiai ir nežinia kas blogai.

Skubu rašyt trumpą reziumė neeilinio savaitgalio, kol dar galvoje skamba tokie žodžiai kaip čiuptukas, polispastas, žmaras ,Savisauga(!).
Pirma mintis atvykus į stovyklą  "o dieve,ką aš čia veikiu" galiausiai virto mintimi "ir kaip aš dar galėjau dvejot,ar važiuot į Šakius ar į Aukštadvarį". Tikrai draudžiama praleisti progas susipažint su naujais,nepatirtais dalykais .Tik dar daugiau reiktų visko pamatyti/patirti/nuveikti.
Tikrai nėra lengva jaustis bejėgiu, kai lygini save su strategijas kuriančiais, jas aiškiai dėstančiais ir nepriekaištingai atliekančiais alpinistais. Nėra lengva suprasti, kad jie čiut geresni. Tokie dalykai visada įkvepia tobulėti, bet kartu ir gan skaudžiai liūdina. Bet čia jau prasideda nepilnavertiškumo jausmo tema.
O parašyt norėjau ne apie tai. bet apie žmogaus santykį su aplinka, šiuo atveju pušim/kalnais/vandeniu. Žavėjimasi kelia sugebėjimas/mokėjimas išlikti,išsaugoti save. Atrodo,kad kiekvienas ne taip surištas mazgas, neatsargus judesys ar neapdairus poelgis gali tau kainuoti gyvybę. Tačiau ją turėdamas, išsaugodamas jautiesi visagaliu. Arba bent jau aš taip jausčiausi jei sugebėčiau taip kopti,kaip kopia jie.
Labai didelė atsakomybė valdyt situaciją. Iš tikrųjų man sunku įvardinti tą santykį . Tai tiesiog kosmosas. Visa tai ką jie daro atrodo žiauriai sudėtinga. Turbūt taip pat prieš penkis metus galvojau apie automobilio vairavimą. Viskas ateina su laiku. Banalu,bet taip ir norėčiau pasakyt. Gal kada ir aš sėdėsiu pušy tokiam aukšty ,kaip teisėjas Jurgis, kuriam tinka reakcija į audringas ovacijas.

O sniegas, pirtis su maudynėmis ežere sningant, sniego bobos statymas paryčiais, kulverčių minkštumas sniege byloja ,kad prasideda žiema. Turbūt dar niekada taip nesidžiaugiau ir nesigrožėjau pirmomis sniego pusnimis kaip šiemet. Visa tai yra puiku.

Ir tai vyko per VGTU TK KKT varžybose Gedimino taurei laimėti

pasaka/filmas///

aš gerai išmokus vieną savo gyvenimo taisyklę, kuri sako niekada nieko nesitikėk. O tada džiaugiesi džiaugiesi, kaip viskas būna puiku.
Pradedant morkų-apelsinų sultimis, kurias spaudžiu kelionei, bet ji taaaaip vėlai vakare,kad sunku išlaukt.
Sunku išlaukt, ir džiaugiausi,kai liko 20min. iki išėjimo iš namų. Džiaugiausi, kai supratau, kad autobuso "telikai" leis klausytis fainos muzikos ir žiūrėti puikiais pasirodžiusius filmus. Gal viskas ir nebūtų taip puiku, jei kažko būčiau tikėjusis.

Jau pasiilgau Beryno ir sakau Bernadetai, kad atsiųstų nuotraukų. Vėjo supustytų, lietaus nulytų, susitraukusių mergaičių nuotaika mainėsi, bet visumoj išliko tiesiog puiki. Nes aplink viskas taip gražu. Postdamo pasaka, kai galiausiai rytas pasitinka su saule ir sodais iš Alisos stebuklų šalies, apie vynuogynus, zuikius ir ten sklandančią svaigią nuotaiką, kuri mena laikus, kai džentelmenai bučiuodavo damas švelniai ir vesdavo ratais aplink gėlynus, jau nekalbu...

Kai galvoju ką mačiau - -  prisimenu vaikinus ,valgančius ledus;
                                        tiltą, į kurį vien pažiūrėjus gniaužia kvapą ir vandenį;
                                        Merkel;
                                         pagal odos tipą labai trokštamą vaikiną, kuriam šypsojau ir laužyta anglų kalba                                                                                                               dėkojau,kad leido pasinaudot jo kompu;
                                         nuostabiai išeksponuotą paveldinį viešbutį(?);
                                          picaso paveiklslą ir skulptūrą;

                                         dvi instaliacijas;
                                          vėjui pučiant optiškai griūnantį dangoraižį,
                                          babilono vartus, tik taip ir nesupratau,ar ten tikri,ar muliažas (bandžiau skaityt,bet vis tiek nesupratau. durnė)

ir dar turbūt daug daug daug visko.labai daug visko. sunku ir prisimint.
tik tam ir reikalingas fotikas. na dar ir tam,kad pasižiūrėt į save apsvaigusią, sulytą, ar išsidirbinėjančią

ką veiki? -miegu

Sapnai, kurie primena nuostabias istorijas iš filmų (oho,ką tik prisiminiau ir nakties sapną,kai kulka buvo pataikius į kaulą stubure ir manęs nenužudė,o aš apsimetinėjau,kad esu mirus, nors supratau,kad kažkas vyksta kitaip.. bet nieko tada tas blogas žmogus viską išsiaiškino,ištraukė man tą kulką ir tada jau normaliai mane nušovė:) labai stipriai kovoja su poreikiu keltis ir išsiaiškint,ko norėjo Daina,kai skambino,nes iš balso,net ir miegodama supratau,kad kažko norėjo.

Daina,

Su Kaziu atrodo ateina pavasaris, gal dar bus šalnų,bet jau bus nebe taip baisu.
Sekmadienis gera diena - kai gali ištiesinta nugara, pakelta galva eiti namo. Pasidžiaugiant, kad labai malonu gyventi gyvenimą. Matyti kitus gyvenančius gyvenimą. čia man turbūt biški čik čirik po apokalipsinių sapnų,nes šianakt kažkaip norėjau išgyvent. Aš turbūt susenus,bet bet sakė,kad vidiniai brandi. Nors nieko čia brandaus rašyti blogo įrašus. Bet Daina sakė,kad laukia,kol parašysiu. Kaip aš laukiu sekmadienių.

Šitoj vietoj norisi gražiai parašyt "ir blogi laikai  taps gerais,kai vėl tave pamatysiu.."

Tai  kur kas geriau,nei chorų karai. Rūpintis pačiai kur kas maloniau,nei kai manimi rūpinasi. Staigiai grįžau

mandarinai puola

besikartojančios mandarinų atakos ir deguonies trūkumas veikia labai pozityviai
juokiuosi iki ašarų          

labanakt

jei ko  nenufotkinu-turiu užrašyt.

labai man patiko rašytojų sąjungoj.
šiluma,kuria kuria tik tikri pečiai.
proza,kurią kuria bendramečiai.

tie betarpiški žodžiai ir šypsniai. iš visų..pradedant vedančiuoju(nelabai jam pavyko pokštas "na gi va gi na",nors ta vagina šiaip į temą buvo:> ), autore, kritikais ir baigiant numyluotu Kamanių šileliu, kuriuo aš ,skirtingai nei mano draugė, nenusivyliau..


kas man jaunai, šypsau, ko nereikią tą pamirštu,kas nemalonu,apie tą negalvoju. Ir pokštaujam apie svajonių vyrus. gerai.. bet kokia svajonių išraiška,byloja apie sugebėjimą pasvajoti. Ir STEIGIASI gera nuotaika.

retrospektyva (turbūt taip)

2011-08-26

Fuckin' coffee time.

pasidaro liūdna,kad mes Vilniuj virtuviukėj neturim dienos šviesos.

pasidaro dar kartą visiškai aišku,kad šitie namai man patinka.Sudėjus juos ir vilniaus gyvenimą -būtų įdealu. taip kaip Donkichotą sudėjus su SančaPanča būtų ideali asmenybė.  Bent jau taip atrodo atitinkamai man ir Donskiui. Nors gal ir nereikia nieko sudėti,nes tada dingtų  čionykščio gyvenimo žavesys, kai gali apsimest very important person ir užšimaukšlinus akinius nuo saulės, pasiėmus savo puikią papkę ir dar puikesnę mažąją ruletę  išeiti į statybas, ten vėjui plaikstant šviesųjį sijoną žvalgytis ir kopti į antrąjį aukštą,kuris po truputį jau auga. Tokie sekmadienio žavesiai, kai tėvai  namus, Tigrių ir sodą palieka mano priežiūrai, o aš miegu iki pietų. Tada su Milena sukiojamės po sodą ir jos vairuojamą mašiną bandom išsukiot taip,kad gyvatvorė ir kaimynų tvora liktų savo vietose. O vakare kepu susigalvotą cukinijų apkepą,kuris matyt visai nepanašus į apkepą,todėl neiškepa. Bet yra kas iškepa. Pavyzdžiui paprastukas obuolių pyragas arba daržovių troškinys. Taip gyvenu viena, nupirkus Žmonių programą džiaugiuosi lindyhoperių vestuvėmis ir kasdien laukiu keliautojų po pietų ameriką nuotykių laidelės. Be pykčio irgi  kieta laida. Šian ten fainai nuskambėjo filosofo kalbos apie turistus-kaip donkichotų tipažą.. kiti tipažai buvo verslininkai ir dar kažkas..blemba nebeprisimenu. O Donskis kalbėjo apie drąsą būti vieniems.

tokios mintys geriant kavą prie pyrago, klausantis tų pačių jau mano skaitytojams nusibodusių THE BLACK ATLANTIC ir skalbyklės ūžesio.

o man atrodo vakar per labą rytą grojo Stipriai Kitaip.dainą "..labai ramu mano namuos" ir mūvėjo škotiškus sijonus,

ai,aš dar biški projektuoju:/

tamsta

šiaip tai sveika pabūt tuos festivaliuos. labai daug yra apie ką pagalvot paskui,
galvoj suskamba ar tu jį matei..ir jį ir jį ir jį..visi išsiskiriantys,vedantys iš proto,tobuli arba tiesiog pažinti.

iš serijos kaip suviliot vaikiną- atsakyta buvo: kam tau jo reikia, geriau keliaut arba... keliaut. Po tokio atsakymo beliko eit miegot. (man reikėjo vaikino fiziko-o, nes Dagas sakė, kad vaikinas poetas nesiskaito)....iš esmės pokalbių temos nesikeičia, keičiasi kompanija.

ir man labai nepatinka,kai jaučiu spaudimą.Šian, kai tėtis sakė,kad man reikia dirbt iškart susinervinau. Matyt man reikia į sukarintą stovyklą Korėjoj.

Gavau ryte nuo Giedrės žinutę,kad tuščia namuos,tada supratau,kad tikrai to nepastebėjau todėl,kad išsiruošiau per 20min ir išbėgau į stotelę su trim pundais,kad į Šakius greičiau parvažiuočiau. Turbūt norėjosi:> Kolkas ramiai, neužguita taikausi prie gyvenimo čia ir visai gerai jaučiuosi.

iš darbovietės,kurioj padirbti buvo reikalingas net Sodros pažymėjimas,prisiminsiu turbūt tą akimirką,kai paslydau,griuvau,visas mano grobis sukrautas ant padėklo dužo.geras jausmas:> aišku jei būčiau ką nors susilaužius gal taip nesakyčiau.dabar apsiribojau mėlyne.
kiti įspūdžiai: Oksanospikul tel.nr ir patirtis kaip išplauti/perplauti/išblizginti lėkštę vip'ams
                   teoriškai išnagrinėtas metos katalogo asortimentas buvo godžiai apžiūrėtas litexpo restorano  virtuvėje(jie turėjo net ir liftą padėklams prie sandėliuko)
                   be pagriuvimo dar labai malonu buvo sakyti can i help you ir dėti į lėkštes karštą maistą visokiems dėdėms ir tetoms iš 900žmonių banketo
                  prisivalgiau sausainių vamzdelių, pyrago, o pomidorų salotas su fetos(gal) sūriu atidavėm stoty pirmos grupės invalidei(ji pati taip save vadina) prašiusiai valgyt

Sniego šalis

    labai sunku grįžti į realybę iš Tamperės slėnių.
    ir nieko daugiau nebežinau. Tik Tamperė mums buvo mielesnė nei Helsinkis, visuomenė brandesnė nei Lietuvoj, architektūra akį maloninanti, Daina- miela balto kambario gaspadinė ...nemanau,kad galėjo būti geriau. Kai nieko nesitiki- viskas atrodo kaip stebuklas(tikėtis nebuvo laiko  , nebuvo laiko niekam ,bet projetavimą sugebėjau atsiskaityt tik patenkinamai.šūdanagė)