Gražutė

Jau Vilnius nulytas, žirgelis iškinkykas ,skrandis sušilęs ir panašu,kad visai mažai man reikia būti laiminga.

Net kalnais tai nekvepia. Kol kas.

Su tikslais visada man sunkiausia, šiuo atveju kelionės tikslo (man) nebuvo , o po to pergalvojau,kad jis yra nekokretus ir sveikas noras daug minti dviračiu ir galvą išsivalyti. 

Toks logotipas. Gana nelengva vėl imti fotkinti, matyti ,viso to norėti.

Taip gera gera yra minti. Visais takais, per spėlynus važiuojant atrodo, kad tuoj tuoj ir išvirsi. Laikui bėgant nebeleidau niekam už manęs važiuoti,nes tai tapo pavojinga. O jei kas nugrius nuokalnėje, domino principu gali nukentėt visi. Nežinau kiek tame adrenalino, bet kai milžinišku greičiu leki plentu, atrodo, kad tuoj į orą išlėksi. Taip baisu man, bet tuo pačiu kaip ir nėra kur trauktis. Belieka stipriai laikyti vairą ir melstis.

Vėlai jau vakare,prieš nueinant miegoti stovėjau,žiūrėjau į ežerą ir meldžiausi. Maldom,kurias vaikystėj išmokau ir žodžiais, kuriais dabar atrodo lengviau patikėti. Tokia didingos gamtos jėga mane pripildė. Ir pakėlė truputį aukščiau,

Matėm stirną, Rasytė mokino(si) atpažinti medžius.

Man patiko Salako suvenytrai. Norėjau pirkti.

Labai patiko Salako bežnyčia ir jos samaninės spalvs durys.

Ir tai kad truputį lijo.

Labanakt.