pasaka

Po visko, po Disko, Po San francisko.. Grįžimas į realybę kaip niekad aštrus, žvirtus, svaiginantis ir pailsėjęs.

Nežinau ar apie viską reikia nuo pradžių ar nuo galo. Ar tik apie tai,kas įsiminė daugiausia.
Nes istorija ilga ir tokia kaip pasaka. Tad taip ir pradėt reikėtų...

Seniai seniai Suvalkijos gūdumoj gyveno pelenė, kuri net svajot nemokėjo. Geriausiai jai patikdavo rašyti. Kartais ir skaityti. Rašydavo ji arba tada kai būdavo labai laiminga arba tada ,kai liūdesys apniukdavo, bet tai buvo jos meditacija, išsivalymas, sugrįžimas į save ir prie realybės. Tada ji tiesiog negalėjo nerašyti, nes atrodė,kad tik rašymas gali išgelbėti nuo pasaulio. Rašė ant popieriaus, savo kambario sienų, ant molinių puodelių išraitydavo visą savo širdį.
Greitai mergelė augo, ne taip greitai stiprėjo, bet mokėsi labai stipriai mylėti. Pirmąją meilę, keitė antra, kuri turėjo būti ir paskutinė. Bet nebuvo. Ir jau turėjo būt pasaulio pabaiga, bet nebuvo. Vieną mokyklą keitė kita. prabangi ir aukšta, tik svajot vis tiek neišmokė. Išmokė,kad per vieną dieną gali pasaulis apvirst aukštyn kojom ir tada tu galėsi arba mirti arba toliau gyvent. Bet remtis reikia į žmones.
Arogantiškus mokytojus pavaduodavo judesio mokytojai,kurie mokė kitų dalykų- jausmo, balanso ir klausytis. Tik tai pramokus jautrioji pelenė sugebėjo prie karalystės vartų pabelsti ir įrodyti,kad ji verta įeiti į karalystę. Karalystėj lengva nebuvo. Čia ji gavo sunkiausius darbus ir stengdavosi juos atlikti iš visų jėgų ,kaip įmanydama geriau. Dienos bėgo. Karalystėje visi pamilo pelenę. Ne kitaip nutiko ir Princui, laikui bėgant jis pamilo žavingąją pelenę dėl jos ramaus būdo, nuoširdumo ir darbštumo. Taip Princas prisijaukino mieląją pelenę, jie pamilo vienas kitą stipriai stipriai ir be galo. Tada buvo vestuvės. Visas kaimas susirinko į Princo ir Pelenės vestuves. Visi šypsojosi, plojo, sveikino porą ir labai džiaugėsi. Tada jie ilgai ir laimingai gyveno.

Grubiai tariant taip galėtų skambėti pasaka, kuria imi ir patiki tą akimirką kai užvertus akis stovi prie altoriaus. Gal atrodo ir dievobaimingai, bet akis užvertus į viršų ašaros ne taip byra ir mažiau šansų,kad nukris priklijuotos blakstienos. Labai gera nebijoti Dievo, jį mylėti ir stovėti prie altoriaus su vyru,kurį myli taip pat labai,kaip save. Tą akimirką tikrai patiki ,kad tavo gyvenimas yra PASAKA. Nei daugiau nei mažiau. Ir su baime ja mėgaujiesi, nes dažniausiai pasakose būna labai pikti drakonai, kurie viską sugadina. Bet gal pagrindiniams savo drakonams galvas jau nukirtau,gal čia tikrai jau bus ILGAI IR LAIMINGAI? Gal, bet aš ne apie tai.

Aš apie žmones ,be kurių nieko nebūtų. Apie kiekvienas akis, kurios padėjo mums susituokti. Kurios tikėjo,šypsojosi ir žinojo,kad viskas bus gerai. Baisiausia atkarpa buvo nuo arkikatedros iki Maironio 11. Trys minutės, per kurias gal gyvenimas ir neprabėgo prieš akis,bet kūnu virpuliukai bėgiojo. Nors prieš tai ,dar namuose fotografė stebėjosi,kaip čia nuotaka tokia rami, kažkaip neįprasta jai buvo. Aš sakiau,kad nerimauti nėra dėl ko. Viskas gi paruošta, koplyčia rezervuota, vargonai turėtų būt, dokumentus visus pristatėm-tuoktis leis, suknelė yra, kuodas irgi, Princas apsirenges, abu turim kuo apsiaut,šokis pramoktas, maistas užsakytas, renginio vedėjas bus, svečiai pakviesti, sugrupuoti prie stalų, sugrupuoti pagal lovas, sodyba graži, tortas suremontuotas ir t.t. ir panašiai ir viskas turėtų veikti, tai ko gi čia nerimauti:) Bet taip tik atrodo. Gavus pirmą sveikinančią žinutę dar važiuojant pas visažistę jau rijau ašaras. O diena dar tik prasidėjo. Atrodė,kad jau esu išverkus viską per mergvakario priesaiką, naktinę išpažintį draugėms, dieninę broliui. Bet ne. Bet verkti patiko, taip pasitikrinau,kad viskas tikra ir vyksta iš tikrųjų! Žodžiu veiksmas prie altoriaus buvo ašarom nuklotas. verkė daug kas:) bet labiausiai aš ir mamytė, bent jau man taip atrodė. Man atrodo Liepa ar Saulė manęs vėliau klausė,kodėl aš verkiau. Sakiau,kad iš laimės. Bet turbūt labiau iš tikrumo ir akimirkos stiprumo.

Labai džiaugėmės,kad Julius mus sutuokė, o ne griežtai atrodantis brolis. Labai gera buvo skaityti skaitinį, matyti visus svečius, jiems šypsoti, mauti žiedą ir priesaiką sakyt.. viskas labai patiko.
Bet labiausiai ryžių debesis, kuris buvo vienas tų akcentų,kurių nepamirši visą gyvenimą, kaip ir beprotiškai fantastiškai įspūdingo sutikimo sodyboje. Mums įėjus visi taip švilpė ir plojo,kad negalėjau patikėt,kad čia mums, o ne supermegagiga žvaigždėms iš pasaulio krašto. Taip pat eisena, kuri lydėjo mus nuo bažnyčios iki kiemelio kitapus gatvės atrodė kaip miesto šventės paradas arba mažų mažiausiai atlaidai. Tokiam būry eidamas dar bandai spėt suprast,kad visi jie eina su mumis, dėl mūsų ir kartu pirmyn.. Kosmosas. Kosmosu mane visą vakarą vadino paskui ir tėtis. Matyt jam įspūdžiai irgi liko neišdildomi..

Kartojuosi, bet šitos vestuvės man patiko. Nors galima sakyti,kad tai buvo pirmos vestuvės,kuriose dalyvavau apskritai. Neskaitant kitų tokių vienų.Patiko galvoti apie kiekvieną žmogų,kurį pakvietėm ir kurį gal neišdrįsom pakviesti ir apie tuos, kurių nepakvietėm, bet jie atėjo. Tada labai gera pasidaro širdyje ir gyvenime ir norisi šokinėti iki dangaus. Galvoti vienam apie kitą, kalbėtis ir pradėti naują gyvenimo mokyklą susipažįstant su kitomis besikuriančiomis poromis, kalbėtis su neseniai susituokusiais ir tikėti jų padrąsinimais.

Labai džiaugiuosi,kad šią šventę prailginom iki maksimumo. Tai padėjo padaryt Daina su Karoliu, su kuriais dar sekmadienį spėjom palydėt į baltijos jūrą besileidžiančią saulę ir šokt į bangas. Labai gražią kelionę į Nidą keitė pasakiško grožio Barselona. Praleidom laiką taip,kaip tik sugalvojom. Saulė jūra vakarėlis! O vos tik grįžus mūsų jau laukė Lietuvos gražiausi miškai ir sodyba jų vidury su mylimais bendradarbiais ir lieptelių į milžinišką ežerą. Ko gi daugiau žmogui reikia? ŽMONIŲ.

Būkit laimingi!

Jūsų Pelenė-Princesė Ieva Vegytė-Kadzevičienė